15 Jul 2016

Pirmas blynas arba kaip aš "Lavaredo Ultra Trail 2016" ėmiau... [VIDEO]



Pasiruošimas.
Tikslas - 24 valandos.
3 savaitės x ~90 km, 1 savaitė 106 km. – mažokai surinkta kilometrų, bet kiek laiko buvo rasta, tiek kilometru ir surinkta.
1 varžybos 50 km su 2500m sukilimo.
2x „Ne.Normalūs“ bėgimai po 38 km.
3 x Ilgi bėgimai 32-36 km.

Atvykimas ir orai.
Savaitė prieš atvykstant buvo orai apie 10-14 laipsnių šilumos ir daug lietaus.
Atvykus temperatūra pakilo pačioje Cortinoje iki 28-30 laipsnių su saule kuri klijavo prie žemės.
Net 2500 m aukštyje vėsumos buvo minimaliai ir reikėjo slėptis nuo saulės.
Tokia temperatūra kėlė tikrą galvos skausmą, nors prognozės žadėjo tikrai vėsesnį orą.

Paskutinės valandos prieš startą.
Iki starto likus dviem valandoms, Cortiną užklupo nerealaus stiprumo liūtis, su žaibais ir stipriu vėju. Kalnuose toks siautulys nebe atrodo labai linksmai. Visa laimė, likus 30 minučių iki starto, lietus liovėsi ir stovint starto koridoriuje jau darėsi karšta ir buvo aišku, kad lietaus striukė keliauja į kuprinę. Drėgmė buvo didelė, temperatūra apie 20 laipsnių ir todėl realus jausmas buvo karšta.

Jausmas stovinti starto koridoriuje buvo neišpasakytas – jaudulys, kylantis adrenalinas ir nežinia kaitino atmosferą ir kėlė vidinį nerimą.  Aplinkui žmonės tikrai atrodė nusiteikia iššūkiui ir tiksliai žinojo ką daro. Apie „tiksliai“ sakyčiau galima buvo spręsti iš antsiuvų, „finišerių“ marškinėlių ir t.t. Aplinkui didžioji dauguma buvo jau dalyvavę ir greičiausiai įveikią ne viena ultra Italijos kalnuose. Tokių kaip aš greičiausiai buvo mažuma, kurių akyse matėsi daugiau klausimų, nei atsakymų.
Ar tai buvo baimė? - nesakyčiau, kad tas jausmas baimė, tai daugiau jausmas kai žinai kad gali ir nori, bet dar nežinai ar tikrai tiek kiek tavęs laukia… :)
Iškilmingai pristatė super duper Ultra žvaigždes ir jau liko kelios akimirkos kol bus duotas startas ir pasileis 1500 žmonių tiesiai į naktinius kalnus, kur vis dar girdisi šėlstanti audrą ir kartas nuo karto dangų nutvieskiantys žaibai.

Nusirengiu striukę, susikišu i kuprinę, pasižiūriu į bažnyčios bokšto laikrodį ir pasižadu sau - šiandien nieko kvailo nedarysiu, kad liktų noro dar ateityje čia arba kur nors panašiai sugrįžti.

Startas - CP1 (+18 km, -101 km)
Po Lavaredo Ultra Trail himno buvo duotas startas ir visi pajudėjom į tamsią naktį, žiūrovai labai šiltai išlydėjo. Man asmeniškai  paskutinę minutę pasitikėjimo ir užtikrintumo pridėjo – šeimyna, kurią paskutinę akimirka pastebėjau ir išgirdau prieš pasinerdamas į tamsą.
Jei neįsivaizduoji kaip jaučiasi dviratininkai judėdami sirgalių koridoriumi ar lyderiai finišuodami, tai Lavaredo startas tikrai leidžia pasijausti „visagaliu“, tačiau po akimirkos kai pasineri į tamsias Cortinos gatveles ir girdėdamas šalia bėgančių kvėpavimą supranti, piešinį teks piešti pačiam ir koks jis gausis priklausys tik nuo tavęs.  

Miesto gatvelėmis bėgimas neprailgo ir po keliasdešimt minučių jau sukom į miško keliuką. Jis pasitiko kamščiu, nes toje vietoje visi traukėsi lazdas ir niekur neskubėdami judėjo į pirmąją įkalnę. Čia teko pastoviniuoti ir paskui niekur neskubant judėti vienas paskui kitą, nes lenkimui buvo nepalankus kiekis žmonių ir pačioje pradžioje, kai dar liko beveik visi 119 km, nemačiau jokio reikalo tai daryti. Kopimas neprailgo, nes nuo kalno kartas nuo karto atsiverdavo Cortinos žiburiai, kurie su kiekviena minute vis tolo ir surinkus 500 m, bei pasiekus bėgamą trasos vietą, buvo galima mėgautis šiokia tokia vėsuma ir pagaliau aplenkti vieną kitą dalyvį.

Pirmas nusileidimas daugeliui kirto visa jėga, tie kurie nesugebėjo susitvarkyti su startiniu jauduliu, adrenalinu ir nenumaldomai norėjo užsiimti kuo geresnę vietą, bei aplenkti visus arba beveik visus ką mato, nuokalnė pasiūlė byrančius akmenis, styrančias šaknis ir labai skaudžius kritimus. Nusileidus nuo kalno 1250 m. aukštyje daugelis atlikinėjo pirmuosius tualetinius reikalas, kiti bandė „laižytis“, susitvarkyti nusileidimo žaizdas. Gaila tų žmonių kurių kelionė baigėsi po pirmo nusileidimo su praskeltais delnais, keliais ir panašiai. Merginos verkė, vyrukai bandė demonstruoti skausmo toleranciją ir judėti, bėgti kruvini. Viskas vyksta absoliučioje tamsoje tik apšviečiant galvos prožektoriais, tikrai mistinė atmosfera - prakaito ir kraujo kvapas tvyrojo ore. Paskutiniai 8 kilometrai iki pirmos maitinėlės buvo sąlyginai tiesus ir nesudėtingi, tai leido mėgautis bėgimu ir  nuo kalnų upės padvelkiančia vėsa.

Atbėgus į CP1, vaizdas buvo graudus. Prie medikų automobilio nusidriekusi eilė, kurioje kiekvienas stovintis dalinosi savo kritimo istorija ir demonstravo žaizdas. Deja daugelis jų taip ir liko CP1, nes prakirsti keliai arba plaštakos nebuvo tvarkomos lauko sąlygomis ir medikų verdiktas buvo paprastas - DNF.
Aš pasimėgavau vaisių baru - keli bananų gabaliukai, pasipildžiau vandens į tuščias talpas ir pajudėjau toliau. Giliai galvoje netgi apsidžiaugiau savo konservatoriška pradžia, nes tie vaizdai medicininiam punkte buvo nekokie.

CP1 -> CP2 (laikas 5:17:48, +33 km, -86 km)
Vis dar naktis ir kuo toliau tuo vėsiau. Šviestuvas veikia puikiai, šviesos pakanka, net kartais uždengiu šviesą ranka, kad galėčiau matyti žvaigždėtą dangų ir dylantį mėnulį. Labai teikiamai nuteikia mėnulio šviesa, nes dangus giedras ir lietaus aplinkui nesimato.
Aš tamsos žmogus, man judėti naktį labai patinka, nes nesimato kur link ir koks atstumas liko, trasos žymėjimai atspindi šviesą ir matosi iš toli, galima susikoncentruoti į save ir artimą aplinką - seku kelią, šokinėju per akmenis, šaknis, bei valgau ir geriu. Niekas netrukdo ir geras ritmas leidžia mėgautis naktiniu bėgimu.
Pasiekus viršūnę 25 km atsiveria nuostabus vaizdas į serpentiną “single track” į apačią, kur matosi ilgas nusileidimas iš priekyje bėgančių bėgikų šviestuvų kelias.
Pradžioje žemyn judu lėtai, nes priekyje keli dalyviai sunkiai įveikia laiptus, akmenis ir tiltukus per upelius, o kadangi lenkimo galimybės nėra, tai „atleidžiu raumenį“ ir mėgaujuosi procesu bei vaizdais. Vaizdai – mėnulis daro puikų darbą ir beveik gali bėgti be žibinto, todėl pasigrožėti tikrai yra kuo.

Taip net nepastebiu kaip pavyksta nusileisti daugiau kaip 800m žemyn ir jau tolumoje matosi antros maitinėlės šviesos. Truputį jaučiasi kojos, bet savijauta labai pakyli ir šioje maitinėlėje jau stengiuosi daug laiko negaišti.
Čia stebėdamas aplinką išmokstu pirmą pamoką - vandens atsargas reikia ne pildyti, o keisti t.y. sena ir sušilusį reikia išpilti ir pasipildyti viską šviežiu. Kaip aš anksčiau pats to nesugalvojau, visą laiką pildydavau ir galiausiai gaudavau nepakenčiamo skonio negeriamą vandenį.
Šioje maitinėlėje paskanauju obuolio, juodo šokolado,  atsigeriu kažkokio „kosminio“ geltono elektrolitų gėrimo ir viską susipakavęs išjudu į tamsą, nes norisi pasiekti Misurina ežerą pačioje ryto pradžioje – norisi pamatyti jį visame gražume ir norisi kuo daugiau km įveikti vėsiu paros metu.

CP2 -> Misurina (42 km) Čia tik 9 kilometrai, vienas visiškai niekinis kalniukas ir jau galima mėgautis nuostabiu ir už širdies griebiančiu bėgimu šalia ežero, kai jis visas skendi rūke ir tik kalnų viršūnės būna paliestos pirmųjų saulės spindulių. Tačiau oi tačiau, kalnuose nieko nebūna paprasto, kaip nebūna niekinių kalniukų :)
Pasirodo šioje atkarpoje iš vakaro, o gal ir naktį, buvo daug lietaus ir purvyno buvo daugiau, nei įmanoma įsivaizduoti. Čia teko rimtai padirbėti šokinėjant nuo vieno kietesnio paviršiaus prie kito ir stengtis kuo mažiau išsivolioti purvyne. Ne visi šuoliai buvo sėkmingi, todėl bėgimo batai darėsi vis sunkesni, o kojos kaip kokio molio minkytojo piramidžių statybos laikais. Nebijau aš to purvo, nes pavasarį jau teko Lenkijos kalnuose pasimaudyti, tačiau tokia kibi košė klijavosi netik prie batų, bet  pakliūdavo ir į vidų, kas iš karto sukeldavo diskomfortą, reikėdavo stoti ir krapštyti lauk, kad nesusidarytų palanki terpė pūslėms.
Šia visą situaciją puikiai apibūdina vaizdelis, kai Italas traukia purvyne įstigusį batą rankomis ir nesugeba to padaryti, tešla jį laiko išties stipriai.

Neatsimenu kelinta valanda buvo, bet kaip gera buvo pamatyti iš už medžių išnyrantį Misurinos ežerą ir žinoti - čia jau 42 km ir iki maitinėlės liko „tik“ 6 km ir beveik viskas  tiesiai į kalną.


Misurina -> CP3 (laikas 9:06:10, +48 km, -71 km)  
Misurina ežeras, tikrai kažkas magiško, ypač kai tai labai anksti ryte. Aišku bėgančių buvo nemažai, bet patikėkite manimi, kiek ten buvo kiniečių turistų su super duper fotoaparatais, bandančių surasti tą gyvenimo kadrą, net sunku nupasakoti.  Žiūrėjo jie į mus ir turbūt galvojo -  toks nuostabus ežeras, tokie nuostabūs kalnai, toks ankstyvas rytas, tokios geros fotografavimo sąlygos ir ką čia veikia tešlini ir neaiškūs europiečiai? 
Bėgdamas ežero pakrante, nusprendžiau prisėsti ant vieno iš suoliukų, susitvarkyti batus, susidėti žibintą ir truputį atsipūsti bei pasigrožėti ežero ramuma.

Toliau laukė labai liūdna ir ilga įkalnė 750 m sukilimas, kuri turėjo baigtis 48 km maitinėlėje. Judant link tikslo ir  pasiekus aukštį kuriame lieka tik uolos ir mažaūgė augmenija mane iš šiokio tokio kopimo transo pažadina lietuviški žodžiai „Lipam, lipam !!!“. “As Kaukas (Valerijus)” mane pasitinka parimęs į akmenį, visas baltas kaip popierius ir tik šypsena veide… Nustebina, bet kartu suprantu, kad kažkas negero atsitiko, nes jis greitesnis nei aš ir jau turėjo būti žymiai toliau.
Pasirodo tam buvo priežastis - ta atkarpa kur aš murgdžiausi purvyne, jis laikas nuo laiko apsikabindavo pušį ir skrandžio turinį išleisdavo į kalnus pasiganyti. Trumpai tariant skrandis stop, dehidratacija kaip turi būti ir energijos nulis. Kelias akimirkas kopiam kartu, ritmas lėtas, bet maitinėlė artėja.
“As Kaukas” nusprendžia maitinėlėje numigti keletą „minučių“ ir taip pataisyti savo savijautą. Pasidalinam keliais patarimais, apmąstymais kaip čia gaivinti skrandį ir atstatyti skysčiu išsiskiriam - aš einu valgyti ir judėti toliau, jis miegoti ir paskui bandyti pasiekti  66 km maitinimo punktą.

CP3 - maitinimo punktas.
O čia jau pamatau tikrą, Itališką tvarką. Maitinėlėje atstoviu eilę apie 20 min. ir tik tam kad gauti kažkokio keisto skoniu makaronu sriubos. Aišku čia jau vėl tenka improvizuoti, nes sriuba visiškai be skonio, tad ją pagardinu Itališka vytinta dešra ir užgeriu Coca-Cola, niekada gyvenime nesu valgęs keistesnio derinio, bet tuo momentu tik tokiai kombinacijai minčių užteko.
Užkandęs susiradau kur galima nusipirkti espress’o puodelį kavos, nes po maisto akys pradėjo klijuotis ir norėjosi numigti ir man keletą minučių. Kol laukiu savo išsvajoto espress‘o, Italai demonstruoja savo sugebėjimus atsigauti -  0.5 litro bokalas alaus pasirodo jiems normalus reiškinys, jie kiekviename Rifugio perka po bokalą, greitai jį susileidžia į skrandį ir juda toliau. Kalorijos, skysčiai ir anestetikai vienoje vietoje, todėl gal ir finišą pasiekia didžiausias procentas.


CP3 -> Landro medicininis punktas (58 km)
Prasideda pati vaizdingiausia trasos dalis, nes prieš tai buvo naktis, o jau dabar yra į ką akis paganyti - bažnyčia pačių “Tre Cime Di Lavaredo” papėdėje, patys “Tre Cime Di Lavaredo” iš toliau atrodo neišpasakytai, vien dėl jų galima visą naktį bėgti ir jau daugiau kelionės netęsti, tiesiog prisėsti ir grožėtis, nes tokio vaizdo ir tokio grožio dar nebuvau niekur matęs.








Pasirodo beveik visi 10 km nuo paskutinės maitinėlės yra nuo kalno labai smagi trasa, visa bėgama, todėl čia jau kenčia kojos. Labai bijausi mėšlungio arba visiškai sudaužytų šlaunų raumenų, tačiau mane vėl gelbėja sniegas. Pasidarau ledinius kompresus šlaunims, kaklui ir jau tuomet skrendu žemyn, kol sniegas tirpsta ir raumenys būna šaldomi viskas sekasi puikiai… Tačiau jau po pusvalandžio, nusileidus į mišką temperatūra pakyla drastiškai ir greitas nusileidimas pradeda jaustis netik kojose bet ir visame kūne. Prabėgus Landro medicininį punktą su keliais bendražygiais sustojam prie šaltinio atsigaivinti, pasipildyti vandens – kojos tiesiog dega ir tik šaltas vanduo šiek tiek gaivina. Po kažkurio laiko pribėgu totaliai žalią ežerą, kurį nusprendžiu nufotografuoti ir įsitikinti ar čia jau haliucinacijos nuo karšto oro ar jis iš tikro toks žalias. Pasirodo iš tikro žalias.



Landro -> CP4
Po žalio ežero  ir kelių kilometrų išbėgu į žvyrkelį ir kojos jau jaučia visą nusileidimą. Žvyrkelis lygus kaip stiklas, truputį į kalną ir tęsiasi apie 5 km iki sekančio maitinimo punkto, atrodo gali bėgti kiek širdis geidžia, tačiau motyvacijos ir jėgų nerandu. Pradžioje bandžiau bėgti, paskui pakankamai intensyviai ir greitai eiti, tačiau po kažkiek laiko, kai visi aplinkui šliaužia, motyvacijos skubėti neliko ir iš bandydamas pailsėti žingsniavau lygiu ir atrodo gerai bėgamu paviršiumi. Saulė vis labiau kaitino, o pasislėpti nebuvo galimybės. Geliukai jau pradėjo tapti problema, tačiau save stengiausi laikyti maitinimosi grafiko rėžiuose - vienas geliukas per valandą. Paskutinį kilometrą iki maitinėlės sugebėjau įkalbėti vieną iš dalyvių ir prisiversti pabėgėti, nors jau visiškai saulė lenkė prie žvyro.

CP4 (laikas 12:40:45, +66 km, -53 km)
Maitinėlė, kurioje laukė mano sudėtas maišelis su atseit man turėtų būti reikalingais mano daiktais. Neturėjau aš patirties ką reikėtų dėti ir siųsti į vidurį trasos, bet kažką susidėjau ir štai kas ten buvo:
Saulės kremas
Papildomi keliukai, batoneliai..
Vazelinas
Marškinėliai pasikeitimui
Ilgom rankovėmis viršutinė dalis
Compress kojines

Daugiau man atrodo nieko nebuvo… Kai pamačiau ką kiti dedasi į maišus, buvau lengvai šokiruotas - nuo rankšluosčių iki naujų kuprinių, batų ir t.t. Žodžiu žmonės nusiprausia, persirengia pilnai, pasiima pakaitinę, sausą ir gal patogesne kuprinę ir tuomet juda į antrą dalį. Pas mane buvo truputį kitaip.
Gavęs savo maišą, pasipildęs gertuvę Coca-Cola ir susiradęs pavėsyje žolės plota, pirmą kartą nuo vakar vakaro prisėdau atsipūsti. Jausmas buvo neišpasakytas. Nusirengiau šlapius marškinėlius ir nutariau susitvarkyti savo pėdas, nes pradėjo jaustis skausmingi taškai, kas signalizavo, kad ten ne visiškai 100% viskas gerai.
Bate buvo visko, nors bėgant nelabai jautėsi, iškračiau – spyglius, purvyną, smėlio ir t.t. Kojinės nebuvo pačios švariausios, tačiau nedrįsau pasikeisti į compress naujas, nes jos man nepatinka kaip elgiasi bate, t.y. koja slidinėja ir nesijaučiu užtikrintai.  Taigi teko kažkokiu mistiniu būdu tvarkyti, valyti esamas kojines bei pėdas. Pėdos atrodė neblogai, nebuvo jokiu išoriškai matomų pritrynimų, tačiau nuovargis ir keisti vidiniai skauduliai jautėsi. Ilgai nelaukiant stipriai sutepiau kojas vazelinu ir apsives jau naudotas kojines, sukišau kojas į bėgimo batus. Jausmas buvo nekoks, kojos tiesiog prašėsi išleidžiamos, tačiau žinojau vieną - jei ilgai aš jų nesugražinsiu atgal į batus, paskui greičiausiai jau jos nebetilps ten visai.
Išsitepiau kremu nuo saulės, susitvarkiau kuprinės turinį, susiskirsčiau GU pagal labai skanus, skanus ir jei mirsiu tai gal suvalgysiu. Pagal šia sistemą sudėjau viską į kuprinę, o perteklinius arba GU iš kategorijos „geriau mirsiu, nei juos vargysiu“ sukišau atgal į maišą, kurį atidaviau parvežti į Cortiną.
Kai pakilau nuo žemės, galvojau apie tai, kaip čia nors vieną metrą pajudėti, nes kojos buvo “medis”, tačiau kol vaišinausi maitinėlės „gėriu“ kojos prasimankštino ir skausmas kažkur tai dingo.
Laukė visai niekiniai 9 km iki kito punkto, šią trasos atkarpą aš jau žinojau dar iš tris metus atgal bėgtų varžybų, su tikrai nebloga ir pakilia nuotaika išjudėjau į tikrai karštą vidurdienį.

CP4 -> CP5
Šioje atkarpoje neįtikėtinai puikiai jaučiausi, kopti sekėsi labai gerai, nors oras pastoviai šilo, bet aplinkui supo pakankamai gausios pušų šakos, kurios neblogai dengė saulės spindulius. Aišku nuotaiką pagerino tai, kad trasa buvo žinoma ir tuomet supratau, ką reiškia žinoti ir pažinti gerai trasą, tuomet puikiai gali paskirstyti jėgas ir žinoti kur ir kas tavęs laukia. 

Pasiekus kalno viršūnę, nusiploviau prakaitą šaltoje upėje ir pasileidau žemyn. Kojos jau buvo ne stebuklas, bet laikė ganėtinai puikiai ir nuo kalno nusileidau labai sparčiai ir labai neskausmingai. Oro temperatūra buvo aukšta, tad galvoje brandinau mintį lysti į kalnų upę prie maitinėlės ir ten vėsintis, tačiau to nepadariau...
CP5 (+75 km, -44 km)
Maitinėlėje temperatūra buvo tokia, kad ant saulės ilgai būti negalėjau, kepino pilnu pajėgumu. Pačiupau savo patobulinto makaronu sultinio su džiovinta dešra, kur vėl tarp Italų sulaukiau komentarų, kad makaronų niekas taip nevalgo, reikia sūrio įsidėti ir t.t., o man visai nesvarbu, nes lietuviško atlikimo Itališka šiupininė sriuba buvo skani ir aš nesiruošiau su jais diskutuoti.
Šioje maitinėlėje paskambinu šeimynai ir susitariam susitikti po 20 km, kuriuos planavau įveikti per 4 valandas.
Matau tolumoje, kai kurie vietiniai šaldosi kojas kalnų upėje ir ši mintis vėl atsigauna mano galvoje, nes sniego niekur nėra ir mano šaltų kompresų kojos jau seniai pasiilgo. Bet čia vėl pakišo koją tai, kad aš žinojau šią trasos dalį – mano atmintyje buvo informacija, kad išbėgus iš maitinėlės po kokių 2,5 km yra labai graži ir su nuostabiu krantu kalnų upė, kurioje aš galėsiu be vargo atšalti, nes prieš tris metus ten skalbiau savo mėšlungio surakintas kojas. Tai turėdamas galvoje ir nenorėdamas brautis prie nepatogios upės čia, pajudėjau link savo išsvajoto laukinio paplūdimio už 2,5 km.

CP5 -> CP6
Čia tik išbėgęs iš maitinėlės ir jau besvajodamas apie šaltą upę, ėmiau ir pasiklydau. Tik po kokių 15 minučių ir tik vietinio Italo važiuojančio su automobilio paragintas, apsisukau ir bandžiau rasti kur gi aš čia nugrybavau. Suunto laikrodis šioje situacijoje labai padėjo ir po kiek laiko jau buvau ten kur reikia ir bėgau žymėta trasa link išsvajoto paplūdimio.
Kai priartėjau prie lauktos upės ir jau buvau pasirengęs kišti savo karštas kojas į ledinį vandenį, mane pasitiko visiška tyla, t.y. aš upės dar nematau, tačiau taip pat aš negirdžiu jos ošimo. Pasirodo mano „super duper“ nuostabi upė ir paplūdimys, šiemet kažkodėl visiškai be vandens ir mano išsvajota šalta procedūra dingsta tarsi lapė rūke…
Nuo šios akimirkos prasideda tikras išgyvenimas, oro temperatūra jaučiamai kyla, saule tiesiog klijuoja mane prie žemės. Keliuose šaltikiuose nusiprausiu ir šiek tiek atsigaivinu, bet jaučiamai blogėja savijauta ir jau visai aplinkai darausi apatiškas.
Apie 80 km stipriai nutrina kuprine nugarą, stipriai - tai reiškia kiaurai iki žaizdos. Sutepu tą vietą dideliu kiekiu vazelino ir kiek įmanoma uždengiu papildomu sluoksniu aprangos. Peršti velniškai, bet skausmas praeis ir viskas turėtų susitvarkyti. Tuo momentu dar nesupratau, kad aš jau esu stipriai netekęs skysčių ir nepageidaujami procesai organizme jau buvo prasidėję.
Po dar 2 km, pradeda jaustis labai stipriai ta dalis, kuri vadinama užpakaliu ir kirkšnys. Čia vėl tenka stoti ir išsitraukus vazeliną labai gausiai išsitepti tas vietas, kurios jau pažeistos ir skausmingos. Jausmas nenupasakojamas, labai panašus turėtų būti, kaip ant žaizdos piltum druską ir dar ją įtrintum ranka.
Tuo momentu vis stengiuosi pildyti skysčius, tačiau kuo toliau tuo sunkiau prisiversti ką nors gerti arba valgyti, nes skrandis tiesiog nustoja funkcionuoti.
Vien tik nuo mities apie gėliuką mane pradeda „tampyti“ ir negaliu apie net galvoti. Judėjimo greitis sulėtėja, nes energijos atsargos nepakankamos. Daug vilčių dedu į vandens punktą, kuris turėtų būti apie 88 km ir labai tikiuosi ten rasti Colos, kuri turėtų vėl užvesti skrandį ir įgalinti mane vėl vartoti gėliukus. Tačiau iki vandens punkto dar toli ir kilometrai slenka labai lėtai.

Prasideda sudėtinga bet žiauriai graži vietovė – visur kur akys užmato aplinkui supa dideli kalnai, o iš jų beveik kiekvienam žingsnyje ir įvairiausio dydžio krenta kriokliai. Čia visi juda lėtai, kiekvienas kovoja su savo bėdomis, kiekvienas bando save vienai ar kitaip motyvuoti. Mano nuostabai, netikėtai saulėtą orą keičia debesys ir pradeda lyti, drėgmė didelė, vėjas pakyla ir staigiai pradeda vėsti kūnas. Nenorėdamas sušalti, užsidedu striukę nuo lietaus ir tesiu toliau savo sraigės greičio kelionę į jau išsvajotą vandens punktą. Kaip staigiai lietus prasidėjo, taip staigiai jis ir baigėsi. Tačiau jau šiame etape, galva nedirba skaidriai ir nereaguoju į staigius oro sąlygų pokyčius, kas dar labiau pablogina mano situacija.  
Pakeliui pasitinka siaura, bet srauni kalnų upė, per kurią nėra kitų kelių kaip bristi. Didžioji dalis dalyviu sėdasi ant akmenų ir aunasi batus, bei bando įveikti upę basomis. Aš kiek pastovėjęs ir pasvarstęs, bei pasitaręs su dar keliais Italais, nusprendžiu bristi su batais ir negaišti laiko. Upė tikrai srauni ir esant gyliui tik iki kelių gali laisvai išversti iš klumpių. Batai dirbo puikiai, vanduo greitai pasišalino ir nesukėlė problemų judėti toliau. Tokių bridimų per ateinančius 2 km, reikėjo atlikti dar du kartus ir jau vėliau beveik niekas batų nesaugojo ir brido kaip stovi.  Iki vandens punkto skaičiuojant paskutinius metrus, savijauta lyg ir gerėjo, nes viltis buvo papildyti kalorijų atsargas, nors skrandis tikrai stovėjo jau ne pirmą valandą.

Malga Travenanze vandens punktas
“Vamzdis” ir iš jo bėgantis vanduo, bei šalia pastatytas užrašas “geriamas vanduo” mane tiesiog prikalė prie žemės… Aš gal kokias 5 minutes stovėjau ir žiūrėjau į šį piktą „pokštą“ ir svarsčiau kas bus toliau. Galiausiai papildžiau gertuvę, pakilau dar kelis metrus aukštyn, bei prie medinio namuko radęs suolą atsisėdau ir tiesiog negalėjau pajudėti. Šalia manęs atsisėdo keistas pilietis, kuris šypsojosi ir beveik nieko nekalbėjo, persimečiau keliais sakiniai anglų kalba ir iš jo atsakymų supratau, kad lyg ir žino mūsų „mega“ žvaigždę Grinių, bet daugiau nieko nepamenu... Jis tik paklausė manęs ar aš pailsėjau ir ar aš pasiruošęs toliau judėti. Dar kiek pasėdėjau, su didelėmis pastangomis suvartojau gėliuką ir atsistojęs išjudėjau link 95 km punkto. Mano netikėtas „draugas“ sekė mane iš paskos. Šis pilietis po kažkiek laiko mane pradėjo žiauriai nervinti ir sekinti. Jis kvėpavo tiesiai į nugarą ir neleido man jaustis laisvai ir gyventi pačiam su savo bėdomis.
Oro sąlygos vėl keitėsi - prasidėjo lietus su griaustiniu, bei žaibais. Jausmas visiškai ne koks, savijauta bloga, pykina ir žiauriai skauda pėdą - formuojasi pūslė. Vienoje vietoje sustoju ir atsirėmęs į akmenį jau ruošiuosi vemti ir netikėtai pasukęs galvą matau mano nepageidaujamą palydovą, kuriam pasakau kad mane paliktu čia ir judėtų vienas, tačiau pamačiau tik šypseną jo veide ir nieko daugiau, jis stovi ir laukia… Tuo momentu aš jaučiausi tarsi stebimas maitvanagio prerijose, kuris laukė kol aš nusibaigsiu. Jis nekalbėjo su manimi, tik šypsojosi ir tiek… Taip bestovint mane pralenkia trys Italai ir aš žaibo greičiu bandau kabintis į juos. Deja visa ši vilkstinė subyra labai greitai ir vėl aš lieku su savo palydovu už nugaros ir stipriu vėju su lietumi. Tuo momentu dar kartą pažvelgiu į savo „palydovą“ ir nusprendžiu pabėgti nuo jo kiek tai man bekainuotų, nes kitu atveju aš jį nusmeigsiu su lazda ir bus vienu nelaimingu atsitikimu daugiau :) Pradedu spurtuoti į kalną ir įveikus kelis serpantininius zigzagus pastebiu kad jis pradeda atsilikinėti ir aš jau artėjų prie geltonos „The North face“ palapinės, kuri yra savanorių būstas kalno viršūnėje,o jau nuo ten prasideda tik nuokalnė. Čia aš visiškai nesidairau ir pradedu bėgti žemyn, nenoriu pamatyti kur yra “palydovas” ir tiesiog bėgu. Kojos nelaiko, pėdą skauda taip, kad pradedu suprati jog greičiausiai 95 km maitinėlė bus mano paskutinė… Bet bėgti verčia tik du dalykai –  šeimą ir žiauriai nenoriu persekiotojo, nuo kurio pagaliau pabėgau…
    
CP6 (laikas 20:10:39, +95 km, -24 km) DNF sprendimas
Kai nusileidau į automobiliu aikštelę prie CP6 maitinėlės ir nesugebėjau rasti kelio, bei pradėjau klajoti, lyg būčiau pasiklydęs. Tuomet pasidarė aišku, mano kelionė baigėsi ir aš traukiuosi. Kai sutikau šeimyną, nesugebėjau nieko pasakyti tik kažkokius padrikus žodžius, sakė buvau baltas kaip popierius… Tuo momentu jau pats sprendimų nedarai, situacija padiktuoja ką ir kaip elgtis. Aišku pasėdėjus 20 minučių aplinkos suvokimas sugrįžo, bet drebulys ir kojos skausmas tik didėjo. Todėl nenorėdamas sugadinti sau ir šeimynai atostogų, bei prarasti norą bėgti neaiškiam laikui, teko pripažinti pralaimėjimą ir atidavus laiko fiksavimo daviklį, važiuoti miegoti.

Šiandien mąstau ir niekaip negaliu prisiminti ar tas mano pakeleivis iš tikro buvo su numeriu, blin oi blin tikiuosi jis buvo tikras, o ne mano fantazijos ir nuovargio pasekmė.

Reikia tikėtis kitą kartą aš būsiu stipresnis ir Dolomitai leis man pasiekti finišą, bei ta istorija pasidalinsiu su jumis :) O dabar nauji planai ir smagi vasara.

7 Jun 2016

Dar vienas bėgimas [ne.Normalūs] formatu [VIDEO]

Š.m. birželio 1 dieną susukom 38 km Vilnius iki skausmo pažįstamose trail trasose ir surinkom po 1300 metrų sukilimo. Buvo smagu, atradom daug neatrastų vietų, sukando uodai, išsimaudėm dilgėlynuose ir žodžiu praleidom gerai laiką.

Čia video iš bėgimo:



O čia GPX, kas norės pats pasibėgti [ne.Normalūs] pėdomis :)
http://www.movescount.com/moves/move107962749

23 May 2016

Traukinių žymėjimas, ale "Transpotting" lietuviškai...[VIDEO]

Kai niekada nebuvau pasiekęs 100 ir daugiau kilometrų per savaitę, šie skaičiai atrodė kiek mistiški ir baisūs. Tačiau pasiekus šiuos triženklius skaičius šią savaitę, labai nustebau, nes savijauta buvo labai puiki ir kūnas pakankamai neblogai laikė krūvį.

Kiek pamenu seniau pasiekus 70 km per savaitę, jau kildavo bėdos, keisti skausmai ir t.t. Teko keisti begimo techniką, sureguliuoti svorį ir dar daug daug ką...

Kas iš esmės pasikeitė? Gal treniruočių metodas, gal tiesiog reikėjo laiko ir t.t. Tačiau manau pagrindinė mintis yra tai, kad darbe pradėjau dirbti prie stovimo stalo ir sėdžiu mažiau nei stoviu. Pradžioje tai vargino, tačiau dabar viskas pasikeitė kardinaliai ir sėdėti ilgiau tiesiog negaliu, norisi atsistoti ir  pajudėti.

Paskutiniu metu subėgau kelis pusmaratonius:
Trakų pusmaratonis - 1:51:49
WeRunVilnius pusmaratonis - 1:53:04

Laikai labai panašūs, aišku lėti, bet tai buvo ilgųjų savaičių paskutiniai bėgimai ir buvo testuojama kiek dar potencialo kojose yra likę ir pasirodo visai neblogai :)

Šią savaitę dar pagaliau įvyko pirmas "ne.Normalūs" kolektyvo bėgimas iš Vilniaus į Trakus (38 km), renkantis kiek įmanoma trail ir su gera nuotaika. (jei kam reikės gpx failo, galiu pasidalinti)

Visus dviejų piliečių nuotykius galima sekti šiame facebook puslapyje ir jei jūs jaučiate norą pasijungti prie šio judėjimo, t.y. bėgti kur akys mato ir su polėkiu, prašau kontaktuokite ir jungtės prie kitų mūsų bėgimų.
Kaip mums sekėsi, galima pamatyti šiame video:

5 May 2016

Gyvenimą pakeitęs kompanionas :) [VIDEO]

Daug metų atgal, dar kai apie bėgimą žinojau tik tiek, kad aš jo nekenčiau ir jis man priminė prievoles mokykloje, būtent šuo pakeitė šį požiūrį ir tik jis atvedė mane į šį keistą užsiėmimą.



2006 metų pavasarį aš ir Lord'as (vokiečių aviganis), kuris tuo metu buvo dar tik 9 mėnesių amžiaus, sudalyvavom pirmose Lietuvos krašto apsaugos organizuojamose biatlono su šunimi varžybose, kur reikėjo bėgti 9 km, įveikti tris kliūčių ruožus, šaudyti iš kovinio ginklo, bei šuniui sulaikyti nusikaltėlį. Visa tai atlikti greitai ir užtikrintai. Krašto apsaugos kinologai buvo pagrindiniai dalyviai šiame renginyje, o mes visiškai "žali" ir vieninteliai civiliai tokio tipo varžybose. Šiandien jau beveik 10 metų praėjo po šių varžybų, bet prisiminimai lyg renginys būtų buvęs vakar.

2007 metų lapkričio mėnesį dalyvavom jau visai ne karinėse varžybose, tai vienos iš pirmųjų Canicross renginių. Apie bėgimą tuo metu žinojau tiek, kad reikia bėgimo batelių, kuriuos įsigyjau kelios dienos prieš varžybas. Gerai praleidom laiką ir tai buvo pirmas kartas, kai aš pravėriau duris savo galvoje į bėgimą. Tuo metu aš buvau vienintelis pilietis ne iš kinkinių sporto arba krašto apsaugos, o vokiečių aviganis iš vis visiems dalyviams buvo egzotika. Daugelis klausinėjo, kodėl aš kankinu vokiečių aviganį, nes jis nesutvertas tokio tipo varžyboms, o pakeliui reikės man jį netik nešti, bet ir tempti. Tokie veiksmai griežtai yra draudžiami pagal varžybų taisykles ir teisėjai pažadėjo įdėmiai mane stebėti, ar tik aš nekankinu gyvūno :)
 

Mano atsakas buvo paprastas - susitiksim finiše ir kiek žinau visi šunys moka bėgti. Aišku nebuvom mes greičiausi ir grakščiausi ta dieną, tačiau finišą mes pasiekėm, bei net užėmėm garbingą penktą vietą :)
Taip mes prisistatėm kinkomų šunų bendruomenei ir tapom canicross gerbėjai. 



2009 metų vasaros viduryje mes dalyvavom pirmose Dogtrekking (orientacinis žygis pėsčiomis poroje su šuniu) varžybose, ilgiausioje 25 km distancijoje. Tai buvo viena karščiausių birželio dienų, kurios metu buvo visko, tačiau mes sugaišę 6 valandas ir įveikę 35 km pasiekėm finišą pirmieji ir artimiausią persekiotoją aplenkėm 1,5 valanda. Aišku tai ne bėgimas, bet tai buvo veikla su šunimi. Šiose varžybose jau dalyvavo nemažas būrelis šunų, kurie nebuvo išveisti kinkimui arba bėgimui.  


Taip po truputį populiarėjo mano kasdieniniam gyvenime įvairios veiklos kartu su šunimi ir po truputį vis daugiau laiko užimdavo bėgimas bei canicross'as. 
Nors mano kompaniono jau nebėra šalia, tačiau įdėtas darbas, daug metų atgal, jau duoda vaisių ir žmonės supranta, kad šuns palikti namie nereikia, puikiai galima gerai leisti laiką kartu ir bėgti gali visos veislės, net ir tos kurios nėra sutvertos bėgimui.

Jau 2016 metų gegužės 14 įvyks pirmos ir tik Canicross'ui dedikuotos varžybos. Labai džiugu, kad šis užsiėmimas populiarėja Lietuvoje ir pritraukia vis daugiau ir daugiau entuziastų.  

Turėjau garbės prisidėti prie šio renginio organizacijos ir nufilmuoti jiems šį canicross'ą reklamuojantį video. Pasižiūrėkit, kokias puikias emocijas suteikia ši veikla šunims, bei jų šeimininkams. Čia puikia matosi, kad gali bėgti visi, netik šunys, bet ir žmonės. 
  



29 Apr 2016

Bėgimų rezultatai

<=2016=>
2016 metų (atstumas, laikas, renginys):
1. 50 km, D+/D- 2500 m, laikas 7:26:26 - Beskidzka 160 ultra trail 50 km
2. 21,097 km, laikas 1:51:49 - Trakai 1/2 marathon
3. 21,097 km, laikas 1:53:04 - WeRunVilnius 1/2 marathon
4. 21,097 km, laikas 1:39:41 - Kaunas 1/2 marathon
5. 95 km, D+/D- 5000 m, laikas 20:10:39 - Lavaredo Ultra Trail 2016 (DNF)
6. 28 km, laikas 3:08:50 - Laukinis trail bėgimas Ventė -> Svencelė
7. 16 km, laikas 1:22:52 - Laukinis trail bėgimas "Naktinis miškas"


2016 metų (endurance adventure):
1. 38 km, laikas 4:20:00 - [ne.Normalūs] Trail run Vilnius - Trakai 
2. 39 km, D+/D- 1270 m, laikas 5:53:00 - [ne.Normalūs] Trail run Vilnius-Belmontas-N.Vilnia-Rokantiškės-Sapieginė-Vilnius


<=2015=>
2015 metų (atstumas, laikas, renginys):
1. 69 km, D+/D- 2500 m, laikas 10:30:22 - Barcelona Long Trail (LTBCN 2015)
2. 10,6 km, laikas 00:48:42 - Trakų pusmaratonio bėgimas
3. 21,097 km, laikas 1:42:44 -We Run Vilnius 1/2 Marathon
4. 60 km, D+/D- 4000 m, laikas 12:57:00 - Gran trail Courmayeur 60K
5. 20 km, D+/D- 275 m, laikas 1:47:30 - RUN the NIGHT
6. 57 km, D+/D- 680 m, laikas 6:13:57 - Trail run around Asveja (TOP-10 ežerų)

2015 metų (endurance adventure):
1. 40 km, D+ 400m, laikas 4:15:00 - Adventure run from Paris to Versailles

<=2014=> 2014 metų  (atstumas, laikas, renginys):
1. 78 km, D+ 1500 m, laikas 9:43:23 - Eco Trail de Paris 2014
2. 21,097 km, laikas 1:46:15 - Trakai 1/2 marathon
3. 21,097 km, laikas 2:01:44 - DnB 1/2 marathon
4. 54 km, D+ 3800 m, D- 3710 m, laikas 11:37:12 - Dolomiti EXTREME Trail 2014
5. 32,8 km, D+ 320m, D- 310m, laikas 3:03:56 - Trail bėgimas aplink Asvėjos ežerą
6. 42,195 km, D+ 240m, D-  254m, laikas 4:07:58 - Vilnius Danske Bank marathon
7. 21,097 km, D+ 181m, D- 182m, laikas 1:49:58 Rumšiškių 1/2 marathon

2014 metų (endurance adventure):
1. 21.30 km, D+ 126m, D- 135m, laikas 2:09:47 - Around Alausas (TOP-10 ežerų)
2. 24.50 km, D+ 120m, D- 130m, laikas 2:29:17  - Around Loudis (TOP-10 ežerų)

<=2013=> 2013 metų  (atstumas, laikas, renginys):
1. 42,195 km, laikas 4:07:21Marathon de Paris
2. 21,097 km, laikas 1:51:29 - Trakų 1/2 maratonas
3. 21,097 km, laikas 1:48:10 - Vilniaus DnB 1/2 maratonas
4. 47 km, 1968 D+, laikas 6:52:29 - Cortina Trail race
5. 42,195 km, laikas 4:21:43 - Vilniaus Danske bank maratonas

2013 metų (endurance adventure):
1. 27 km, laikas 2:42:22 - BWR Trail run #1 Vilnius
2. 37,7 km, laikas 3:49:59 - BWR Trail run #2 Druskininkai
3. 51 km, 700 D+,  laikas 6:16:57 - Vilnius Trail Run
4. 35 km, 410D+, laikas 4:30:00 - Around Asveja

<=2012=>
2012 metų  (atstumas, laikas, renginys):
1. 42,195 km, laikas 4:35:00 - Maraton di Roma
2. 21,097 km, laikas 1:53:34 - I-asis Vilniaus pusmaratonis
3. 21,097 km, laikas 1:54:58 - Druskininkų PUMA pusmaratonis
4. 21,097 km, laikas 1:49:34 - XXXXI bėgimas aplink Elektrėnų marias, 1/2 maratono.
5. 21,097 km, laikas 1:46:23IX-asis Danske banko Vilniaus maratonas.
6. 10 km, laikas 46:56 - Živilės Balčiūnaitės 10 km bėgimas
7. 42.192 km, laikas 4:11:38 - Berlin BMW Marathon
8. 12 km, laikas 0:59:28 - 37-tas Kalėdinis bėgimas

<=2011=>
2011 metų  (atstumas, laikas, renginys):
1. 21,097 km, laikas  2:13:41 - Druskininkų pusmaratonis
2. 21,097 km, laikas 2:02:01 - Rygos pusmaratonis 
3. 21,097 km, laikas 1:54:36 - Vilniaus pusmaratonis
4. 12,000 km, laikas 1:06:00 - Kalėdinis bėgimas

19 Apr 2016

Šlapias, šaltas ir purvinas "Beskidzka 160 ultra trail 50 km" bėgimas [VIDEO]

Balandžio 9 diena nusprendžiau dalyvauti pirmose varžybose šiemet, bei išbandyti ar teisingam pasiruošimo kelį esu į Lavaredo 119 km distanciją šių metų birželio pabaigoje.

Labai tikėjausi, kad Balandžio 9 diena bus pavasariška ir žiema šiam Lenkijos regione jau bus praėjusi. Oro prognozės sekimas suteikė nemažai vilčių, nes savaitę prieš varžybas buvo saulėta ir temperatūra vis pakildavo iki +20, o kalnuose net iki +14 laipsnių šilumos. Bet likus 5 dienoms prieš varžybas netikėtai pradėjo matytis intensyvaus lietaus tikimybė būtent mano savaitgaliui. Pradžioje rodė lietų tik penktadienį, paskui išsiplėtė per visą savaitgalį. Prognozės lieka prognozėmis, o atvykus pasidarė visiškai aišku, kad pavasario čia nebus ir buk mielas ir prisitaikyk prie tai kas yra -  lietus, rūkas, purvynas ir šaltis, nes geriau nebus.


Iš vakaro atsiimu numerį ir „varžybinį paketą“,  susipakuoju visus reikiamus daiktus į kuprinę ir pažvelgęs pro langa nieko guodžiančio nepamatęs nueinu miegoti, nes  truputėlį jaučiausi apsunkęs po 900 km kelionė ir norėjosi atsigauti prieš rydieną.  
Šiuo metu Lenkijos kalnuose yra visiškas ne sezonas, visiškai viskas uždaryta, tačiau viešbučiai kai kurie tikrai kokybiški ir netgi labai pigūs. Pavyko per booking‘a užsisakyti viešbutį, kuris už standartinę kainą leido SPA naudotis, už kurį jau buvau pasiryžęs mokėti papildomai. Šis variantas buvo žiauriai geras, kai po visos dienos ankstyvo pavasario lietaus, galėjau pasišildyti pirtyje ir atsigauti „jacuzzi‘je“.

Pusryčiai standartiškai pas juos buvo nuo 8 val. ryto, tačiau labai mielai jie sutiko juos pagaminti visa valanda, kad tik būtų galima papusryčiauti prieš startą. Į „briefing‘ą“ nusprendžiau nevažiuoti, nes vis tiek anglų kalba išgirsti nieko nesitikėjau, o lenkiškai nieko doro ir naujo nesužinosiu. Starte visi slėpėsi kur galėjo nuo lietaus ir išlėto skaičiavo bėgančias likusias minutes iki starto. Vandens jau starto pievelėje buvo užtektinai, kad būtų aišku kas darosi ten kalnuose, kurie tuo metu visi skendėjo debesyje/rūke.


8:00 valanda. Startas. Visi „nenormalūs“, nes normalūs žmonės tokiu oru, net šuns į lauką nevaro, startuoja 50 km ir sparčiu žingsniu pajuda į šlapią ir iššūkių pilną dieną. Neprabėgu nei kelių kilometrų, o pas mane prasidėjo bėdos siurprizai – problemos su matymu. Akiniai tokioje drėgmėje pasidengė dar vienu rūko sluoksniu ir jau ne tik kelio nemačiau, bet ištiestos rankos pirštų. Po kelių bandymų nusivalyti, jie tiesiog atsidūrė kuprinėje. Kaip ir nieko baisaus neturėjo nutikti, ne pirmą kartą be akinių bėgu, tačiau ir taip prastai žymėta trasa pasidarė dar prasčiau sekama. 


Danga, jei ją galima būtų taip pavadinti, buvo tiesiog plaukiantis purvynas, vietomis vos ne iki kelių. Tokiomis sąlygomis judėjau negreitai, bet užtikrintai – nesinorėjo jau pačioje pradžioje išsivolioti lenkiškame/čekiškame purvyne ir ne visai buvau tikras dėl savo bėgimo batų tinkamumu tokioms sąlygoms. Po kurio laiko, visiškai šlapias pasiekiau 15 kilometre buvusią pirmąją maitinėlę ir kai norėjau išsiusti namiškiams kaip man sekasi, labai daug pastangų turėjau įdėti, kad iPhone telefono ekranas pradėtų reaguoti į slapias rankas ir iš dangaus krentantį lietų. Maitinėlės ir jos turinys tokiam orui buvo nepasiruošęs – užuovėjos, stogo ar kažko panašas nebuvo, vanduo buvo ledinis, maisto pasirinkimas standartinis (bananas, apelsinas, razinos, sausainukai ir juodas šokoladas), o taip norėjosi ko nors šilto, pvz. juodos arbatos. Suvalgiau vieną skiltelę apelsino, pasipildžiau vandens atsargas ir pasiėmęs viena gabaliuką šokolado išjudėjau toliau į sekančią maitinėlę, kuri laukė tik 34 kilometre.


Nuo 15 kilometro maitinėlės prasidėjo tai, dėl ko trail‘o entuziastai važiuoja į kalnus ir bėga tuos keistai ilgus bėgimus. Sukilimas – reikėjo perkopti kelias lenkiškas „kalvas“, kurių aukštis variavo apie 930 metrų ir ten turėjo laukti nenusakomi vaizdai, tačiau ten radau akliną rūko sieną, stiprų vėją ir šaltą lietų. Matomumas buvo apie 5 metrus į visas puses, kas neleido ne tik grožėtis vaizdais, bet ir orientavimąsi darė sudėtingą. Šaltis – reali temperatūra neviršijo 4-rių laipsnių, bet realiai jaučiama greičiausiai buvo daug žemesnė.  Šioje atkarpoje ilgą laiką bėgau su lenku, kuris pagal tai kaip orientavosi vietovėje, trasą pažinojo labai puikiai ir vietomis jam nė žymėjimo nereikėjo, jis pasižiūrėjęs į standartinius lenkiškus kalnų trasų žymėjimus ant stulpo rodė man kelią. Man kritus vienoje iš nuokalnių jau galvojau, kad mano vietinis trasos ekspertas pabėgs, tačiau trasa jam buvo daug daugiau negailestinga. Jis patikrino purvo gilumą ir akmenų minkštumą ne vieną kartą ir nusprendė pasikeisti savo tešlinus drabužius, ko pasėkoje mūsų keliai išsiskyrė.



Po to kai palikau lenkiuką persirengimo stadijoje, likau visiškai vienas trasoje ir teko pasikliauti tik Suunto navigaciją ir kai kur vos įžiūrimais trasos žymėjimo markeriais. Jau turėjau negerą nuojautą, kad blogai man čia baigsis su ta navigacija, bet pasirinkimo nelabai turėjau ir tikejausi, kad GPS‘as mane išlaikys ant trasos. Suunto labai puikiai atliko šią užduotį visur išskyrus stačios įkalnėse. GPS‘as sunkiai ir netiksliai nustato buvimo vietą ir todėl netiksliai atvaizduoja laikrodyje esančiame „žemėlapyje“. Esant tokiai situacijai orientuotis būna labai sunku, nes laikrodis tiesiog klaidina. Taip ir nutiko 32 kilometre, aš nepastebėjau kur dingo trasos žymėjimas ir tiesiog pasiklydau, tiksliai net nebuvo aišku kiek laiko GPS‘as rodė neteisingai. Šis paklydimas stipriai supurtė mano motyvaciją ir jau beveik buvau pasiruošęs mesti visus klaidžiojimusi ir skambinti „angliškai“ kalbančiam organizatorių atstovui, bei pasakyti ką aš galvoju apie tokį trasos žymėjimas ir paprašyti mane pasiimti arba pasakyti kur man judėti. Tačiau kai pagalvojau, kad užduos klausimas – „Kur esi? Ką matai ir t.t.“, supratau, kad tik aš pats gali parjudėti į finišą, niekas kitas už mane to nepadarys, nes atsakyti į tokio tipo klausimus galėjau tik taip – „Esu 32-34 km, aplinkui tik rūkas, greičiausiai esu plačioje slidinėjimo trasoje ir bandau lipti į kalną jau daugiau kaip 30 minučių“, toks paaiškinimas greičiausiai nieko gero nepasakys organizatoriams, nes paskui suradau net keletas tokių pačių plačių trasų, tik kitoje kalno pusėje. Lipimas į slidinėjimo trasos pradžia, bandymas ištrūkti nuo tos stačios pievos man kainavo papildomų 40-50 minučių klaidžiojimų ir kaip bebūtų keistas, tas kas paklaidino tas ir išvedė į trasą – tai tas pats Suunto, kai pasiekiau kalno viršūnę, jis sugebėjo susirinkti GPS informaciją ir parodyti kur link judėti.  

Radus žymėtą trasą, reikėjo apsispręsti į kurią pusią judėti – į kalną ar nuo jo. Pasirinkau į kalną, kas man kainavo 32 km praleistą maitinimo punktą, bet atsirado viltis pasiekti finišą.
Pasivijau bėgantį 100 km ir nusprendžiau laikytis, nes man ir vieno paklydimo užteko. Laikant pastovų greitį, po truputį sušilau ir jau galėjau adekvačiai išanalizuoti susiklosčiusią situaciją.



Įkaliau kelis geliukus, užgėriau vandens ir pasaulis nusispalvino kitomis spalvomis. Buvo vienas, blogas signalas – vanduo baiginėjosi ir buvo aišku, kad iki finišo teks bėgti be jo. Ir staiga po kokios geros valandos, kai jau persiritau vėl didžiąsias „kalvas“, netikėtai nuokalnėje pasitiko Lietuviškas sakinys – „Ko čia bėgioji mano miškais!!!“, o taip čia buvo geriausi išgirsti žodžiai per visą dieną. Gavau vandens, kelis gurkšnius Coca-Colos ir po trumpo paskatinimo, kad jau čia visai netoli, nurisnojau link finišo.

Aišku, tas „netoli“ buvo truputį pagražintas, bet finišas jau jautėsi visu kūnu ir tik viena mintis sukosi galvoje – kuo greičiau į finišą ir tiesiai į karštą dušą, nes blin oi blin kaip sušalęs buvau.


Ar vertėjo dalyvauti? Taip.

Ar dalyvaučiau dar kartą ankstyvo pavasario lenkiškame bėgime? Greičiausiai ne, rinkčiausi šiltesnius kalnus ir truputį draugiškesnę aplinką, bei profesionalesnius organizatorius.