18 Dec 2017

Laukinis trail – Kauno marios [VIDEO]

 Šis sezonas tikrai nebuvo pats geriausias ir po visiškai nevykusio Vilniaus maratono, jokiose varžybose neketinau dalyvauti iki pačių naujųjų metų. Kas ir kaip įvyko Vilniaus maratone, gal būti dar prisiversiu parašyti, tačiau dabar ne apie tai.
Taigi pabuvęs kurį laiką be varžybinės veiklos, nusprendžiau vieną gražią dieną pasidairyti ką galima nuveikti Lietuvoje ir aišku į mano akiratį pakliuvo Laukinis trailas. Pasinagrinėjau artimiausių varžybų trasą ir jau pradėjau kurti planus kaip ten nusigauti ir subėgti. Persimečiau su Viktorija keliais žodžiais apie laukiančias varžybas ir aš jau buvau dalyvių sąraše. Kaip tik tomis dienomis Lietuvoje slinko tikroji šių metų bobų vasara ir įkvėptas puikių saulės spindulių, nusprendžiau į šį nuotykį prikalbinti Irmantą. Aišku sunku pasakyti, kad reikėjo įkalbinti, tiesiog užsiminiau ir Irmantas jau dalyvių sąraše. Toliau viskas klostėsi puikiai, derinom kelionės laiką, kada reikės ir iš kur ką paimti, su kurio auto važiuojam ir t.t.
Viskas būtų buvę puikiai, tačiau per visą tą laukimo euforiją pamiršau pasižiūrėti kelintą valandą startas. Tos dienos laikas ir planai jau buvo suplanuoti minutės tikslumu ir varžybų startas mano super plane buvo numatytas lygiai 10 val. ryto. Kaip visą laiką prieš eidamas iš vakaro miegoti, patikrinu kada gi mums reikia startuoti ir lengvai nustembu kai pamatau, kad Laukinis trail – Kauno marios startas yra 12:00 ir mano visi planai rieda nuo kalno į balą.
Labai nesinorėjo griauti visos šeimynos planų ir teko improvizuoti. Visą laiką improvizuoti yra lengviau kai esi vienas ir tuomet planus gali keisti kaip patinka, tačiau šį kartą buvo įtrauktas Irmantas. Susiderinti su Irmantu keistai skambantį ir tikrai dar keisčiau atrodantį planą nebuvo sunku – tam užteko kelių FB messenger žinučių 00:30 nakties ir 8:30 ryto pajudėjom link Kauno marių.
O planas buvo labai paprastas – nekeisti nieko ir bėgti nužymėta trasa kaip suplanuota nuo 10:00, tuo pačiu metu savanoriškai patikrinant trasos žymėjimą. Aišku varžybinės dvasios automatu neliko, bet mes jos ir neieškojom, mums reikėjo laiko, vietos ir oro sąlygų, kad būtų galima gerai praleisti laiką nuostabiam gamtos prieglobstyje.


Viskas pavyko puikiai – pasimaudėm tikrai šaltose balose, buvom sulyti iki paskutinio siūlo, paslidinėjom purvynais, susuko apie 30 km ir pasigrožėjom nuostabia Kauno marių apylinkių gamta.
Mano manymu ankščiau ar vėliau turėtų atsirasti “nuliniai” bėgikai, kurie nedalyvauja varžybose, bet bėga anksčiau visų nužymėta trasa ir atlieka paskutinį trasos patikrinimą, kad varžybų eiga būtų maksimaliai sklandi ir trasa būtų kokybiška. Tokie bėgikai prisideda prie varžybų organizavimo, tačiau jose nedalyvauja. Organizatoriams nieko nekainuoja, tačiau jie gauna užtikrintą trasos žymėjimo kontrolę.
Šį kartą daug trasos pataisymų daryti nereikėjo, tačiau keletą nutrauktu, nuplautu žymėjimo juostų teko pakelti ir pririšti tinkamose vietose.  
Kaip mums sekėsi tyrinėti trasą ir gerai leisti laiką galit pažiūrėti šiame video:

2 Oct 2017

Atradimo džiaugsmas [VIDEO]

Šią vasarą buvau Portugalijoje, ten bandžiau iš naujo atrasti atradimo, tyrinėjimo potraukį, kurį per paskutinius metus buvau ištaškęs ultra varžybų pagalba. Jau buvau daugiau nei metus nedokumentavęs, tačiau Portugalija man truputį atvėrė akis, sužadino norą pamatytais vaizdais ir atrastais atradimais dalintis. Labai bijausi vėl norą prarasti, todėl ateitį planuoju labai atsargiai ir žadu periodiškai dokumentuoti savo nuotykius ir jais pasidalinti. Kadangi nuotykiai neapsiriboja vien tik bėgimu, todėl bus įvairesnių netik iš bėgimo srities. 
O čia visiška improvizacija Aljezur regione, kur Atlanto vandenyno pakrantės gamta nuostabaus grožio:

25 Sept 2017

Šiuolaikinės darbo sąlygos [VIDEO]

Labai sunku suvokti ir suprasti žmones, kurie privalo sėdėti darbo vietoje nuo skambučio iki skambučio.
Aš labai džiaugiuosi turimomis darbo sąlygomis, kurios leidžia netik dirbti lankstesniu grafiku, bet ir nebūtinai iš ofiso.  Tačiau dirbti iš namų visą dieną ne visą laiką būna smagu, nes norisi pakeisti aplinką, pamatyti žmones, pabendrauti su kolegomis ir nesijausti lyg dirbtum iš lovos su pižama visą dieną:)
Todėl šiam reikalui manau labai gerai tinka viešosios miesto erdvės - kavinės, parkai, Hub'ai ir t.t. Tačiau kai nenori leisti pinigėlių kavinėse ir norisi daugiau privatumo bei tylos, tam nuostabiai tinka Martyno Mažvydo biblioteka. Puikios sąlygos, absoliuti tyla bei viskas visiškai nemokama, aišku jei norėsis kavos ar lengvo užkandžio, tuomet teks jau apsipirkti bibliotekoje esančioje kavinėje.
Kai oras puikus ir noro sėdėti miesto kamščiuose nėra, tuomet puikiai tinka miesto dviračiai arba tiesiog pasivaikščioti. Taip norėtųsi Lietuvoje turėti kiek šiltesnį ir ilgesnį švelnaus oro periodą, tačiau reikia mokėti džiaugtis tuo ką turime ir prisitaikyti prie esamų oro sąlygų.
Taigi visi kas dirba namie ir tai jau pradeda atsibosti dirbti vienam, siūlau rinktis Mažvyde ir į jį keliauti be automobilio :)



30 Aug 2017

Para "Alpi Orobie" kalnų regione... [VIDEO]



Niekaip negaliu papasakoti Orobie Grant Trail bėgimo istorijos. Nežinau kas čia nutiko, gal tiesiog nėra ką papasakoti arba kaip tik labai sunku ką nors nuoseklaus sudėlioti iš padrikų minčių, todėl šį kartą bus kiek kitaip :) 
Bus trumpi esminiai epizodai, kurie turėtų daug maž atspindėti išjaustą, išgyventą ir giliai įstrigusią parą.

<...>
Viskas prasidėjo ankstyvą vasaros rytą, kai dar saulės nei danguje nesimatė. Atlikus standartinę rutiną kaip ir prieš kiekvienas ultra varžybas, mes pajudėjom link autobusų. Jie turėjo nugabenti iki starto miestelio, kuris glūdėjo kažkur 50 km gilyn į kalnus. Orų prognozės klykė kad nuo 12 valandos dienos, turėtumėm gauti lietaus, tačiau mėlynas dangus kuždėjo - vyrai neimkite į galvas, viskas bus gerai, saulė jus iškeps ir nepadės nei lietus :) Visi draugiškai sulindom į autobusą ir iš lėto pajudėjom iš Bergamo. Pradžioje kelionė vyko pakankamai smagiu keliu, kuris nesukėlė jokių keblumų autobusui važiuoti, tačiau kuo arčiau starto miestelio, tuo labiau kelias siaurėjo ir vis daugiau jis panašėjo į siaurą serpantinuką, kuriame prasilenkti su priešpriešai atvažiuojančiu automobiliu darėsi vis sunkiau ir sunkiau. Kelis kartus strigome, tačiau vietiniai vairuotojai yra ekspertai tokių kelių ir meistriškai ir saugiai mus nugabeno į Carona. Kalnai pasitiko švelniai vėsiu oru, nuostabaus mėlynumo dangumi ir nuostabiu vaizdu.
Nuostabus rytas kalnuose, Carona

Aš jaučiausi labai keistai žiūrėdamas į aplinkui supančius kalnus. Truputį pergyvenau, kad šioms varžyboms specialiai beveik nesiruošiau ir į jas vykau galima sakyti ekspromtu. Po Oslo Eco Tail bėgimo buvo truputį pakoreguotos treniruotes, tačiau emociškai nebuvau atsigavęs nors jau buvo praėję daugiau nei mėnuo. Taip tos geros/kovinės emocijos neprisikviečiau iki pačio starto.
Galima aiškiai matyti mano keistą išraišką nuotraukoje darytoje prieš startą, visi Lietuvos trail entuziastai pilni pozityvios nuotaikos ir užsivedimo, tačiau mano veide matosi keistas nerimas, nes šypsenos nepavyko išspausti :)
LTU Trail komanda 
Tuo metu dar nesupratau, bet esminė vidinė būsena ir nulėmė mano dieną...


<...>
Pirmas pakilimas į kalną buvo tikras nesusipratimas. Prabėgus garbės ratuką (2 km) per Carona miestelį, buvom pasiusti tiesiai į "sieną". Į kalno viršų vedė vingiuotas serpantininis siauras takelis, kuris buvo nužymėtas organizatorių, tačiau pati aplinka leido kirsti, trumpinti ir visaip kaip judėti kur patinka, todėl pradžioje susidarė kamštis, o paskui "žaidimas" kas suras greitesnį ir trumpesnį kelią. Aš pakliuvau į visiškai "sąžiningų" bėgikų būrį ir teko judėti nužymėta trajektorija, toks judėjimas po kiek laiko pradėjo nervinti, nes kuo toliau tuo labiau supratau, kad ale "teisingos" krypties nėra, yra tik lėta arba greita, o aš judėdamas žymėtu taku buvau tarp tų kurie judėjo lėtai... Paskui pakilti iš dugno reikėjo tikrai įdėti nemažai pastangų, nes pasirinkęs tokią taktiką, aš atsidūriau visiškam dugne.
Aišku tuo momentu nelabai suvokiau koks buvo tempo skirtumas, bet jau po visko kai pabandžiau analizuoti, tai aš pirmoje įkalnėje iki užtvankos buvau 35 minutėmis lėtesnis už lėčiausią lietuvį šiose varžybose.
Užtvanka


<...>
Danguje pradėjo kauptis debesys, kurie teikė viltį nebūti iškeptam salėje, tačiau didino viltį būti išskalbtam lietuje. Sunkiai startavus, reikėjo imtis priemonių ir pradėti lenkti sunkiai judančius dalyvius. Kelios atkarpos leido pasigerinti pozicijas ir  palaikymas buvo iš ties nuostabus, tačiau techniškos atkarpos, statūs šlaitai neleido stipriai pasistūmėti į priekį.
Sirgaliai !!!
Tokio lygio palaikymą esu matęs tik video medžiagoje iš kultinio Zegama bėgimo, tačiau dar niekada neteko patirti to savo "kailiu". Tikrai nuostabūs vietiniai sirgaliai, suprantantys ką jiems reiškia kalnai ir kaip motyvuoti ropojančius dalyvius.

<...>
Šiose keliose sekundėse galima pamatyti kokio statumo kalnais teko judėti ir koks palaikymas buvo beveik visose sunkiausiuose taškuose:



<...>
Sausra. Prieš atvykstant į Bergamą, dar Lietuvoje per žinias buvo ne vienas reportažas apie sausrą ir nerealius karščius Italijoje, apie tai kad vanduo yra išjungiamas gyventojams Romoje ir t.t. Buvo aišku, kad ši šalis kenčia nuo netipinės vasaros ir karščių, tačiau maniau, kad mes vykstam į Italijos šiaurėje esančius kalnus, kur neturėtų būti jokių problemų.
Bet deja viskas yra kur kas rimčiau, pažvelkite į šią foto ir pamatysite kiek nusekęs vanduo šioje kalnų vandens saugykloje ir iš karto pasidaro aišku, kad  jei sausros padarinius jaučia šiaurė, tai vidurio ir pietų Italijoje tikrai yra daug ir didelių problemų.

Jau ne pirmi metai bėgu renginiuose Italijoje ir kiekvienais metais situacija darosi vis prastesnė. Šiemet beveik visos upių vagos buvo tuščios, o kalnų "ežeriukai" beveik visiškai nusekę, kuriuos iš paskutiniųjų vietiniai galvijų augintojai bando išnaudoti galvijų girdymui.
Ar mes spėsim "prisitaikyti" prie besikeičiančių klimato sąlygų?

<...>
Taip besigrožėdamas vaizdais, siurbdamas gerą energiją iš sirgalių ir lengvai kovodamas su neįtikusiais GU geliukais (tiesiog atsisakė juos virškinti mano skrandis) aš judėjau link Zambla maitinimo punkto (30 km).
Dar reikėtų paminėti, kad kalnuose mobilus ryšis buvo labai ribotas ir todėl bendravimas su šeimyna arba su bėgančiais lietuviais buvo komplikuotas.
Aš kokie 10 km atgal parašiau Irmantui žinutę:
Dar gyvas? Semi laimę kibirais ar jau "blet" žodį išmokai? Kuris km?
Po geros valandos, kai jau leidausi paskutinius metrus link Zambla maitinėlės išgirdau SMS žinutės garsą ir buvau tikras, kad tai žinutė nuo Irmanto, tačiau nusprendžiau ją perskaityti tik Zambloje.
Taigi Zambloje nusprendžiau daug neimprovizuoti ir staigiai prisipylęs Colos į puodelį pradėjau ieškoti vietos prisėsti. Nuo stalo prie kurio gavau Colos apsisuku 180 laipsnių kampu ir negaliu patikėti savo akimis - matau "rūpintojėlio" poza palinkusį Irmantą.
Įvyko netikėtas susitikimas ir esamų vargų aptarimas, bei tolimesnių planų dėliojimas. Aišku buvo viena, kad toliau tęsim kelionę kartu ir pabandysim vienas kitam padėti pasiekti finišą. Duotuoju momentu aš jaučiausi sunkiai dėl energijos trūkumo, bei lengvos dehidratacijos.  Tik po kokių 15 minučių aš prisiminiau gautą žinutę ir ji buvo tokia:
Irmantas: Blet. Katik i Zambla nusileidau. 32 km. Blet

<...>
Toliau įkalnės man buvo visiškas fiasko ir jas įveikinėjau labai sunkiai ir lėtai. Tik nuokalnėse galėdavom atsigriebti ir pasivyti mus įkalnėse aplenkusius italus. Nuokalnėmis bėgom kaip galėjom arba leido kalnai, bei iš to bandėm gaudyti malonumą, nes kojos laikė ir buvo tikrai linksma girdėti italų replikas juos lenkiant.
Po mūsų ištarto žodžio "scusa", italai geranoriškai pasitraukdavo iš kelio, o pavyjimu numesdavo kelis žodelius - "tutti i bastardi", "banditi" ir taip toliau... Po tokio italų įvertinimo pradėjau mąstyti, gal jau laikas į " Runglorious Bastards" gretas?
Tai kur gi  toliau?
"Ne.Normalūs" truputį atsipūs ir toliau judės :)

<...>
Šiame bėgime nusiimti arba tiesiog nefinišuoti buvo galima tik keliuose punktuose - Zambla, Selvino ir dar keliuose. Aišku organizatoriai medicininę pagalba suteiks kiekvienam maitinimo punkte, bet parvežti namo jie negali. Todėl jei jau labai blogai, teks atsigulėti tiek kad sugebėtum judėti ir tik tuomet su savanorio palyda teks ridentis iki atitinkamos maitinėlės, kurioje bus transportas ir parveš tave į Bergamą.
Tokių "mirusių" konvojų sutikom ne vieną, kurie priminė koncentracijos stovyklos darbuotojus vedamus statyti geležinkelio - visi vėžlio žingsniu judėjo trasa ir turbūt meldėsi, kad kuo greičiau pasiektu savo išsvajotą autobusiuką į Bergamą.

<...>
Artėjant į vieną paskutinių didelių maitinimo punktų pradėjau jausti negerus dalykus savo organizme. Netikėtai pradėjo skaudėti nugarą, paskui spazmuoti skrandis. Sulėtinus tempą, viskas tai praeidavo, tai staiga vėl suaštrėdavo. Supratau, kad kažkas darosi negerai, todėl vienintelis tikslas buvo kuo skubiau pasiekti Selvino maitinimo punktą ir ten spręsti bėdas.
Jau buvo tamsu ir trasa driekėsi Selvino miestelio vakarėjančiomis gatvėmis, kurios buvo pilnos kavinėse laiką leidžiančių žmonių ir smagiais šūkiais laikas nuo laiko paskatinančius dalyvius.
Šiomis gatvėmis aš jau ėjau komoje, nesakydamas nei žodžio, nes jaučiausi blogai. Likus keliems šimtams metrų iki maitinimo punkto vartų, akies krašteliu pastebėjau stovintį organizatorių mėlyną autobusą, kuris akivaizdžiai buvo skirtas "mirusiems" dalyviams gabenti į Bergamą.
Netikėtai galvą užvaldė mintis apie DNF ir mėlyną autobusiuką.
Pasiekęs maitinimo punktą, čiupau vienintelę laisvą kėdę ir atsisėdau viduryje maitinėlės. Iramantui pasakiau "pizė, tuojau vemsiu" ir daugiau negalėjau pajudėti. Tuomet instinktyviai pradėjom ieškoti palankesnės vietos, nes apsivemti viduryje maitinėlės tikrai nebūtų pats teisingiausias sprendimas ir greičiausiai būčiau stipriai patraukęs organizatorių dėmesį.  Pasitraukiau prie tvoros ir nusimetęs kuprinę, gal kokias 15 minučių bandžiau save įtikinti, kad aš vemti nenoriu ir tuo labiau išvažiuoti mėlynu autobusiuku. Po tikrai sunkių 15 minučių spazmai pamažu stabilizavosi ir galvoje pradėjau kurti gaivinimo planą. Pradžioje truputuką užpyliau Cola ir laukiau kas bus toliau. Aišku šioje situacijoje didžiausias AČIŪ Irmantui, kuris atnešė ir pasirūpino viskuo ko reikėjo - pradžioje Cola, paskui superinis sultinys. Nes be pagalbos turbūt būtų buvęs - mėlynas autobusiukas.
Iš kėdės pakilau po kokių gerų 30 minučių, kai jau skrandis pradėjo atlikti savo darbą ir atsirado šioks toks energijos antplūdis.
Maitinimo punkte praleidom apie 45 minutes ir per tą laiką sulaukėm ilgai "lauktos" ir žadėtos audros.

<...>
Keistas klausimynas:
Stipri liūtis kalnuose? Taip
Stipri liūtis kalnuose ir dar naktį? Taip
Stipri liūtis naktį o tu kyli į audros debesis? Taip
Stipri liūtis, naktis, audros debesis ir nuliniu matomumu kalnuose? Taip
Stipri liūtis, naktis, debesis, nulinis matomumas ir nesveiki žaibai visai šalia? Taip
Ar buvo baisu? Taip
Ar buvo sudėtinga? Taip
Ar teko padėti kitiems dalyviams įveikti trasą? Taip
Ar buvo tokių kurie sukosi ir ėjo atgal? Taip
Ar buvo įdomu? Taip
Ar kartočiau dar kartą? O taip, su tokia kompanija tikrai taip :)
Kaip tai atrodė galima suprasti šiame trumpame video:



<...>
Priguliau "grožio" miegelio Bergamo centre #1


Priguliau "grožio" miegelio Bergamo centre #2
<...>
Pernai visiems latviams ant numerių buvo sudėtos Lietuvos trispalvės. Jie aišku nebuvo žiauriai patenkinti ir prašė viską ištaisyti. Šiemet latviai džiaugėsi savo vėliava, tačiau ne viskas taip paprasta...
Viskas būtų puiku, jei nebūtų gimęs naujas kuriozas - šiemet visi lietuviai gavo numerius su Latvijos vėliava :) Sakė kitais metais ištaisys. Labai įdomu į ką pakeis ir kam? :)
Raudona, Balta, Raudona - tai nauja trispalvė :)

<...>
Pikti kalnai :)

Smagūs zigzagai...




Ultra trail'as yra kažkas panašaus į gyvenimą suspaustą į tam tikrą laiką. Per tą laiką tu išgyveni viską ką tau pasiūlo trasa - skausmą, euforiją, nusivylimą, viltį ir t.t.  Taigi kiekvienas dalyvis po finišo turi savo istoriją, tik ne visą laiką yra paprasta ir lengva tą istoriją papasakoti...


19 Jul 2017

Open water swimming arba pagaliau prisiruošiau :)

Visą laiką norėjau mokėti gerai plaukti ir plaukti mūsų Lietuvos ežerais.  Bet kaip visą laiką, tam pirmam žingsniui vis kažko trūkdavo. Ieškodavau pasiteisinimų, dažniausiai buvo šalta, šalta ir dar kartą šalta.
Tačiau šią vasarą atostogaujant teko "pasimaudyti", išbandyti banglentę Atlanto vandenyne prie Portugalijos krantų ir vanduo tikrai buvo šaltas, tačiau hidrokostiumas suteikė tokį komfortą, kad nesinorėjo lysti iš vandens.
Gerų įspūdžių dėka prieš savaitę nusprendžiau, kad gaišti laiko neverta ir pasikonsultavęs su kolegomis plaukikais, įsigyjau hidrokostiumą skirtą plaukimui.
Pirmadienio vakarą kostiumas gulėjo jau pas mane ant stalo ir su nekantrumu laukiau kas bus toliau, kaip čia su tuo plaukimu? Paskutinį kartą buvau plaukęs jau daug metų atgal.
Laukti ilgai nereikėjo, jau kitą dieną važiavau prie Žaliųjų ežerų ir matavausi ar teisingo dydžio kostiumą nusipirkau. Viskas buvo gerai su dydžiu ir jau skubėjau link vandens, net tapkių nepasiėmiau :)
Prisikabinau plūdurą prie diržo ir niurktelėjau pirmą kartą į vandenį. o kas gi čia dabar? Negaliu niekur paplaukti... :( Kostiumas laiko ant vandens ir plūdrumas visai kitoks nei be jo. Pirmas 10 minučių makalavausi kaip pirmokas, niekaip nesupratau kaip čia prisitaikyti, nes judesiai buvo neįprasti, kojos truputį aukščiau nei įpratai ir jos neskęsta... Trumpai tariant nereikia dirbtinai dėti pastangų, kad išsilaikytum vandens paviršiuje.

Vandenyje pasivoliojau apie 30 minučių ir tik į pabaigą pradėjau jausti plaukimo malonumą ir slydimą vandens paviršiumi. Aišku viena, kad greičiausiai nuo rudens reikės eiti kartu su dukra į plaukimo pamokas.
Gailiuosi tik vieno, kodėl taip ilgai reikėjo laukti ir ieškoti priežasčių, kostiumas suteikė 100% komfortą vandenyje ir dabar jau manęs niekas nesustabdys mėgautis plaukimo malonumais Lietuvos atviruose vandenyse.

Tiesa, gal yra norinčių ir galinčių pakonsultuoti plaukimo technikos klausimuose ir fiziškai parodyti praktikoje?

Tiems kas nori paklausti ar ateityje nusimato triatlonas? Šiandieninis atsakymas - NE :) Bet niekada nežinai kas bus rytoj :)

Kostiumas: http://www.wiggle.co.uk/orca-trn-thermo-wetsuit-wiggle-exclusive/


25 May 2017

Oslo Ecotrail 80 km

Ecotrail? Kodėl? Tiksliai net nežinau.
Pirmas mano rimtesnis ultra būtent ir buvo šios serijos pionierius - Eco trail de Paris 80 km, o šią žiemą kai jau netikėtai sužibo viltis išbristi iš traumų, atėjo nesveika mintis įveikti visus Eco trail serijos ultra bėgimus. Kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau jų atsiranda šioje serijoje, todėl reikia skubėti, nes kitu atveju gali būti labai ilgas ir nesibaigiantis sąrašiukas :)
1. Ecotrail Paris - done
2. Ecotrail Oslo - done
3. Ecotrail Brussels – š.m. rugsėjo 9 d.
4. Ecotrail Madrid – š.m. lapkričio 11 d.
5. Ecotrail Madeira – gal kitais metais, nes šiemet jau praleidau šį bėgimą.

Kai patikrinau šiandien kokie yra dar ECO bėgimai, buvau stipriai nustebintas, atsirado nauji du Ecotrail‘ai - Stokholme ir Reykjavik'e.

Taigi jau yra 7 Ecotrail bėgimai nuostabiose vietose ir negaliu paleisti minties juose visuose sudalyvauti :) O dabar laikas pažvelgti į Oslo Ecotrail‘ą.





Visada norisi turėti idealų orą varžybų metu ir kai lieka kelios savaitės, kažkodėl jaučiu visi bėgikai pradeda kaip apsėsti stebėti orų prognozes tos vietovės kur vyks bėgimas. Stebėjau ir aš, tačiau kuo ilgiau stebėjau, tuo darėsi vis liūdniau - prognozės darėsi vis blogesnės ir blogesnės ne tik Osle, bet ir Lietuvoje. Pavasaris neskubėjo ir treniruotis buvo labai sunku save motyvuoti.  Aš turiu šiokią tokią blogo oro karmą, kai kalba eina apie varžybas - traukiu šiokius tokius ekstremumus (lietų, karštį, liūtį, sniegą ir t.t.). Šis kartas nebuvo išimtis, o dar gavus organizatorių perspėjimą apie laukiamą purvą, lietų ir „kovinį“ orą, mano blogiausias scenarijus pradėjo pildytis. Labiausiai buvo liūdna dėl kartu keliaujančios šeimynos, nes daugiau pergyvenau ką jie veiks lietaus metu, nei kaip čia man bus bėgant per tokį orą. Aš pripratęs prie „kovinių“ oro sąlygų, nes kitokių nepamenu kada turėjau.
Osle mus pasitiko lietus ir vėsa, lijo visą ketvirtadienį ir dalį penktadienio. Tačiau penktadienį po pietų netikėtai oras pasikeitė ir pasirodė saulė, netgi Uber vairuotojas sakė – oras keičiasi kiekvieną akimirką, čia saulė šviečia, čia lietus lyja...  Taigi per daug neimdami į galvas kas bus po valandos, bandėm grožėtis Oslu ir mėgautis pirmu saulėtu pusdieniu Osle (taip sakė vietiniai).
Trys "tankistai"
  
Startavom iš Oslo centre esančio parko, kuris šliejasi prie Akerselva upės. Starto vieta visais įmanomais ženklais signalizavo apie tai, kad organizacija šio renginio nebus labai brandi. Nesinori lyginti jos su Italijos didžiųjų bėgimų organizatoriais, bet be jokio graužaties jausmo, galiu pasakyti - mūsų Tengris labai gerai dirba (startas, informacija, trasos žymėjimas ir t.t.).
8:50 nuskambėjo Norvegų eurovizinė daina ir organizatoriai visus pakvietė burtis prie sarto linijos. Dangus buvo apsiniaukęs, laikas nuo laiko nukrisdavo lašelis lietaus, bet visumoje buvo kovinis nusiteikimas.



Orai
9:00 startas ir visi nuskrido palei upę esančiu dviračių/pėsčiųjų taku per Oslą. Aš net nusistebėjau, kokiu greičiu gali startuoti 80 km bėgimas, nes visai ne mažas atstumas laukia. Pirmuose 5 km jaučiausi kaip ne savo rogėse, nei vieno bėgančio mano tempu, visi aplenkdavo mane ir toliau skrisdavo miesto dviračių takais. Norvegai tikrai greiti plente, todėl  teko truputį atleisti "raumenį" ir pradėti grožėtis Oslo apylinkėmis, nes kitaip rizikavau baigti bėgimą ankščiau laiko.


Po to kai pradėjau bėgti savo tempu, pradėjau matyti aplinką, kurioje slėpėsi žymiai gražesnis Oslas, nei centre matėm. Norvegai tikrai mėgsta gyventi gamtos apsuptyje ir jausti jos alsavimą - namai pastatyti prie pačios upės, kurios šniokštimas toks garsus, kad nesigirdi nieko kas groja ausinėse. Nežinau kaip jie izoliuoja savo namus nuo išorinio garso, bet patys vaizdai tikrai nuostabūs.
Po 7 km prasidėjo parko minkštas (žvyras) takas, kur keletą minučių teko garbės pakalbėti/prasibėgti kartu su keliais Norvegais, kurie pasidomėjo iš kur aš, kaip man sekasi, ar patinka šis bėgimas, ar aš dalyvavau panašiuose ir t.t.  Jau buvo pabodę kapoti asfaltu, todėl atsakiau paprastai – nieko čia labai išskirtinio dar nepamačiau, tipinis miesto trail‘as... bet tikiuosi dienos eigoje bus kas nustebins... Gavau pažadą, kad priekyje manęs laukia tikrai geri gabalai single track‘ų, kurie yra labai techniški ir apgaulingi. Pradžioje buvau truputi skeptiškas dėl to ką jie vadina techniškas, bet kai pamačiau pirmuosius ruožus, buvau "sužavėtas". Galvoje gimė toks apibrėžimas: Pas Norvegus arba soft arba hard, jokio vidutinio lygio.
Soft trail
Takas - upelis

Prasibėgus pirmuosius single track‘us ir pakilus į pirmąsias aukštumas, atsivėrė tikrai nuostabus Norvegijos kraštovaizdis - ežerai, miškai ir kalnai. Kalnai neaukšti, bet tikrai gražūs - tokių tikrai norėčiau Lietuvoje. 


14 km maitinėlė buvo skurdžiausia kokia esu matęs per savo gyvenimą. Šis sakinys atspindi maitinėlės situaciją -  vanduo ir tik vanduo, oi vanduo ir tas tik labai nedaug, nes nelabai jau yra, nespėjom atsivežti, jei palauksi dar paieškosiu ir t.t.  Kai pagalvoji, kad tai Eco bėgimas, tai gal visai ir gerai, jug turim kuo mažiau įtakoti aplinką, o vanduo toks neutralus. Prisilašinau gertuvę vandens ir išjudėjau toliau gaudyti „kaifo“ ant purvyne paskendusių šaknų.

Netikėtai „kaifo“ teritoriją pakeičia žvyrkeliukas per eilinių Norvegijos ūkininkų laukus. Tikrai sužavėjo, ideali tvarka, pasijaučiau kaip Šveicarijoje, tik fone nesimatė baltuojančių alpių viršūnių. Nemačiau nei vieno ne vietoje palikto daikto, komposto dėžės surikiuotos, automobiliai tik jiems skirtose vietose, žolytė nupjauta ir neišvažinėta, gyvuliai galiniam tvarto kieme ganosi, jokių šiaudų kieme ar ant kelio, netgi traktorius ir tas turi sau skirta vietą.  
Bėgau ir negalėjau patikėti, kaip mums dar toli iki skandinaviško ūkio, bet pasąmonė džiaugėsi tuo, kad mūsų emigrantai dirba pas Norvegus ir mokosi tvarkos. Ankščiau ar vėliau parveš tą patirtį ir į Lietuvą.

Po Norvegijos ūkininkų atkarpos vėl nusukome į kalnus ir miškus, o jau ten prasidėjo visiškos linksmybės. Nesibaigiantys kilometrai „gero“/“kaifinio“ single tracko - purvas, šaknys, upeliai, akmenys, lentų keliukai per pelkes ir t.t. Žodžiu trasa žiauriai smagi jei turi sveikas kojas ir moki bėgti technišku paviršiumi, bet man buvo viskas gerai, aš judėjau lėtai ir grožėjausi neišpasakyto grožio gamta. Šis metų laikas Norvegijoje yra pats geriausias, nes dar jokių gyvių (uodų, musyčių ir t.t.) nėra, o oras jau leidžia turistauti su palapinėmis. Vietiniai išnaudoja šią progą ir ilsisi beveik prie kiekvieno prabėgto ežeriuko.  
Šaknys

Lentutės


Kai iš toli pamačiau daug žmonių susibūrusių ant kalno, nelabai suvokiau kas čia vyksta, tačiau kai jau pribėgau arčiau ir pamačiau savo prietelį Marių ir per kolonėles išgirdau : "startas už 5 sekundžių", buvo aišku – tai 32 km maitinėle ir laikas pildytis atsarga, bei vytis lėčiausius 45 km bėgikus. Labai ilgai negaišęs prisipildžiau vandens ir pajudėjau su bananu rankoje.

Įkvėptas nuostabių vaizdų (Olimpinis slidinėjimo kompleksas) ir geros savijautos praradau budrumą, ko pasekoje po kelių šimtų metrų nuo maitinėlės, leisdamasis nuo itin stataus šlaito išsisukau kairės kojos čiurną. Skausmas buvo toks, kad vos neprileidau į vieną vietą. Pastovėjau, pasidairiau, pasižiūrėjau kiek reikia į kalną ristis atgal iki maitinėlės jau buvau besukąs atgal, tačiau nusprendžiau palaukti, pabūti su skausmu, apsiprasti ir pažiūrėti ką daryti toliau. Visada pradinis skausmas būna žiaurus, bet paskui po truputį apmažėja ir jau gali ieškoti kaip statyti koją, kad skausmas būtų toleruojamas. Taip eksperimentuodamas sunkiai bet stabiliai netikėtai pakilau iki slidinėjimo trasų, kur mano giliu nustebimu, dar radau gulintį sniegą. Tas vaizdelis atrodė lyg iš pasakos ir mano maldų išsipildymas, nes dar kokių 10 minučių atgal jau audžiau mintį kaip čia užsukti pas vietinius Norvegus į sodybą ir paprašyti ledo :)

Kritau į sniegą ir prisikasiau jo į kojinę. Dar truputėlį atsišaldžiau visas keistas vietas, kurios buvo pažeistos ir skausmai tapo toleruojami, kas įgalino mane toliau judėti sekančios maitinėlės link. Galvoje sukosi mintis tik viena, kažkaip "nusiridenti" iki 50 km ir jei nebus geriau pasakyti viso šiandienos nuotykiui.
Sunkūs ir skausmingi kilometrai mažėjo ir savijauta po truputį gerėjo. Sėkmė vėl buvo mano pusėje, nes  šioje trasos atkarpoje buvo labai daug gerai paruoštų žvyro takelių, kuriuos žiemą jie naudoja kaip slidinėjimo trasas ir jie leido išmokti bėgti su skaudančia čiurna ir pradėti tikėti, kad gal būt nereikės važiuoti su Uberiu iki finišo.

48 km maitinėlėje vėl kartojosi 14 km Eco stiliukas. Čia beveik nieko nėra tik vanduo ir bananai. Siūlė "sportinį" gėrimą, tačiau kai atsigėriau, nejaučiau skirtumo tarp jo ir vandens :) Atsargiai paklausiau ar yra medikų, kurie galėtų padėti su koja, bet vietoj nuorodų kur juos galėčiau rasti gavau klausimą atgal - Nori baigti bėgimą čia ar ne? Supratau, kad medikų greičiausiai duotuoju metu nėra, tai tuomet dar užklausiau vieno dalyko – Gal netyčia kur nors Cola‘s yra, nes niekur negaliu rasti? Gavau labai smagų atsakymą – Colos yra 60 km maitinėlėje. Nusišypsojau ir supratau, kad ir kaip norėčiau čia nepavyks baigti savo pasirodymo ir tikrai dar teks 12 km suvynioti iki sekančios maitinėlės.
Jau apie kokį nors rezultatą negalvojau, tikslas buvo vienas kuo mažiau kentėti ir kuo arčiau finišo. Labai norėjosi pasiekti finišą, nes per paskutinius metus nei vieno finišo...


Išjudėjus iš maitinėlės laukė kokių 2 km trasos gabalas visą laiką į kalną. Čia jau daviau valios kojos statymo eksperimentams ir SMS žinučių rašymui :) Įveikus apie 500m sukilimo pasiekiau tokį lygį, kad galėjau lėtai bėgti lyguma ir nuo kalno, bet buvo vienas reikalavimas – techniškai trasai ne. Nes tomis šaknimis ir purvynais negalėjau išlaikyti stabilaus pastatymo ir vis gaudavau skausmo šoką.
52 kilometre po pakilimo prasidėjo tai ko nenorėjau – ilgas purvyno ir šaknų ruožas, ten judėjau kuo atsargiau ir koja pavyko išsaugoti, tačiau purvyno ir vandens ne. Teko prisėsti ežeriuko pakrantėje ant akmenėlio ir 10 minučių džiovinti kojas, o paskui susitepti vazelinu ir pasikeisti purvo prisisiurbusias kojines į sausas. Žiauriai geras jausmas, kai viduryje trasos užsidedi sausas ir švarias kojines.

60 km maitinėlę pasiekiau visai gerai nusiteikęs, jau kažkiek susigyvenęs su čiurna ir viltingai tikėjausi jau pabaigti su techniškomis trasos atkarpomis ir smagiai Oslo parkais parsiridenti iki finišo.  Taip besvajodamas, lyg ir taip neturėčiau problemų padariau dar vieną eksperimentą - suvalgiau jų iškeptą "čirvų" blyną ir užgėriau vietinio sportinio gėrimo.  Viskas prasidėjo po maitinėles nubėgus 2 km... Skrandis sustojo, žiauriai pradėjo pūsti, skaudėti pilvą. Kiekvienas žingsnis tapo skausmingas. Taip prasikankinau eidamas apie 40 minučių, nes bėgti visai negalėjau. Vietomis kojos taip pynėsi, kad buvo jau nelabai saugu judėti technišku single tracku, kur driekėsi palei sraunią upę.... Apėmė visiška neviltis.

66 kilometre nusileidus arčiau upės jau buvo nebepakeliamas skausmas ir ilgai neieškojęs pasitaikius pirmai progai prisėdau ant nuvirtusio medžio tiesiai trasoje. Pilvas pasidarė kaip balionas, rankos drebėjo. Taip ant to supuvusio rasto prasėdėjau 10-15 minučių. Atrodžiau greičiausiai tikrai ne kaip, nes visi pralenkiantys paklausdavo ar man viskas gerai ir ar nereikia pagalbos.
Jau norėjau pasiimti telefoną ir žiūrėti kaip čia Uberį pasikviesti ir kur čia į miestą arčiausiai papulti, tačiau kaip prasidėjo viskas staigiai, taip ir liovėsi staigiai. Atsistojus pasijutau stipriai geriau, kojos laikė todėl pradėjau vytis visus kurie buvo mane aplenkę. Buvo sunku patikėti, kad kelios poilsio minutės gali turėti tokią didelę įtaką savijautai.

71 kilometro maitinėlė buvo jau miesto teritorijoje ir kiekvienas įveiktas kilometras artino prie taip norimo finišo. Tačiau, oi tačiau nėra taip viskas paprasta tose ultrose. Organizatoriai sugalvojo įdėti į trasą 3 km ratuką per parką, kad jau tikri 80 km gautųsi. Sunkiai vyniojasi paskutiniai kilometrai, nes pėdos darosi vis skausmingesnės. Nuo ilgo ėjimo pritrintos pūslės didėjo ir eiti visai darėsi nepakeliama, o bėgti jėgų ir motyvacijos buvo mažai. Pradėjau šeimynai rašyti SMS‘ai kelintas kilometras, nes jau nebegalėjau bėgti iki finišo, teko bėgti iki sekančio kilometro. Taip išsiunčiau tokias SMS žinutes 74, 76, 77, 78 km parašau kad žiauriai skauda ir pareinu.
Taip atrodo dugnas

Kai išsiunčiau paskutinę žinutę, mane prisivijo visos dienos kolega ir pasiūlė kabintis į jį ir bėgti į finišą. Aišku jungiuosi, laikausi įsikabinęs paskui ir labai tikiuosi kad jis manęs nepaliks. Keliose sankryžose vienas kitam padedam surasti trasos žymėjimą ir judam toliau. Kirtus tramvajaus bėgius ir įbėgus į miesto aikštę prieš rūmus kur įteikiami Nobelio apdovanojimai, man iš kažkur atsiranda jėgų ir pasiūlau greitesnį tempą savo kompanionui, jis po 1 minutės pradeda nebespėti. 
Norway & Lithuania dream team :)

Atsisukau ir pasakiau: 10 minučių atgal jis mane ištraukė ir suteikė motyvacijos, taigi dabar jo eilė kabintis ir aš jį palydėsiu iki finišo. Taip mes ir judam kiekvienas su savo skausmais ir bėdomis, bet kaip vienas organizmas.
Dėl tokių akimirkų tik ir bėgu :)

Jau visai prie finišo susitinku šeimyną su kuria taip smagiai subėgam paskutinius metrus. Mano kompanionas neatsilieka ir finišą kerta iškarto už manęs.  Užkabina medalį, padėkojam vienas kitam už pagalbą ir išsiskirstom kas sau...

Bendras trasoje praleistas laikas - 11:41:32
Judėjimo laikas - 10:55:03
46 minutės prastovos – 10 minučių kojų tvarkymosi, 15 minučių pilvo reikalai, 21 minutė maitinėlės.
Visai neblogas planavimas. Greičio truko, nes treniruočių nebuvo. Probleminė pėda atlaikė puikiai. Gaila čiurnos, bet pagal simptomus atsigavimas neturėtų trukti ilgai ir greitu metu viskas turėtų susitvarkyti.
Sekantys planai: OrobieGran Trail (70 km) Liepos pabaigoje.

Pamokos:
* Ne, ne ir dar kartą ne maisto improvizacijoms, nors žiauriai jos vilioja. Labai sunku atsispirti normaliam maistui, bet niekada nežinai kaip gali baigtis.
* Laiku trumpam sustoti ir duoti kūnui pačiam susitvarkyti su bėdomis.

* Mėgautis kiekviena akimirka, kokia ji bebūtų.

19 Apr 2017

Audio knygos [2017 metai]

Sveiki, toliau tęsiu perklausytų audio knygų ir mano rekomendacijų sąrašiuko pildymą.

Taigi startuojam:
1. 
The Way of the Runner: A Journey into the Fabled World of Japanese Running - Adharanand Finn <*****> (R). Ši knyga jau antra šio autoriau šia tema ir tikrai ne blogesnė. Japonų bėgikai nėra tokie mistifikuoti kaip Kenijos atstovai, tačiau kodėl būtent šios tautos atstovai rikiuojasi po Kenijos bėgikų beveik visuose pasaulinio lygio bėgimuose ir kodėl jiems nesiseka stipriau konkuruoti ir netgi laimėti galima sužinoti šioje istorijoje.
Čia neseniai facebook'e užvirė diskusija apie tai, kas yra geras treneris mėgėjui, profesionalui ir ko iš trenerio reikėtų tikėtis, bei .t.t.? Paskaitykite šią knygą ir suprasite kokie įdomūs kultūriniai, sportiniai, asmenybių reikalai groją tarp japonų trenerių ir jų mokinių, ir kaip tai įtakoja jų pasirodymus.
2. 
33 Men: Inside the Miraculous Survival and Dramatic Rescue of the Chilean Miners - Jonathan Franklin <*****> (R). Aš sunkiai įsivaizduoju kaip galima išgyventi daugiau nei 18 dienų užgriuvus šachtai ir gerti vandenį kuris skirtas grąžtams vėsinti, paskui kai jau atsiranda kontaktas su išoriniu pasauliu dar pratęsti savo gyvenimą palaidotiems po žeme giliau nei du Eifelio bokštai ir laukti išlaisvinimo daugiau nei 66 dienos. Aš netgi atsimenu kai apie šį išlaisvinimas buvo transliuojama per televizijos žinias ir kaip šioje operacijoje dalyvavo vos ne visas pasaulis. Šioje knygoje viskas nuodugniai pasakojama, kaip įvyko nelaimė ir kaip vyko 33 šachtininkų gelbėjimas. Daug emocijų ir knygoje, ir skaitančiojo galvoje.
3. 
Furious George: My Forty Years Surviving NBA Divas, Clueless GMs, and Poor Shot Selection -
George Karl , Curt Sampson <*****> (R) Perskaičius knygą apie Jordono gyvenimą ir jo žaidimą NBA, buvo klausimų kaip ten su tokiomis žvaigždėmis ir atletais susigyvena treneriai. Štai ir gavau proga prisiliesti prie trenerių gyvenimo šioje ir kitose lygose, George Karl - tai treneris, kuris treniravo Arvydą Sabonį Madrido Reale, Liną Kleizą Denverio Nuggets ir t.t. Knyga tikrai verta pinigų ir laiko, imkite ir skaitykite :) 
4. 
Out of the Ashes: Tom Clancy's Op-Center -  Dick Couch , George Galdorisi , Tom Clancy <**> Stipriai silpnesnė knyga, nei "Tom Clancy Commander-in-Chief". Bet iškentėjus 30% pradžioje, toliau jau galima klausytis :)

5.
The CIO Paradox: Battling the Contradictions of IT Leadership - Martha Heller <*****> (R) super knyga, gerai sudėlioja mintis apie tai kas yra CIO, kam jos reikia verslui, kodėl verslas klaidingai tai supranta ir t.t. Kokia šios profesijos, vadovo pozicijos jos perspektyva ateityje. 
6. 
Elon Musk: Tesla, SpaceX, and the Quest for a Fantastic Future - Ashlee Vance <*****> (R) viena nuostabiausių biografinių knygų skaitytų per paskutinius metus. Visada yra man įdomu kaip sekasi Tesla Motors arba SpaceX kompanijoms ir kokie dabartiniai pasiekimai šioje srityje, bet kas per pilietis stovi už šių kompanijų vairo ir kaip jam sekasi tikrai nedaug ką žinojau, o šioje knygoje labai įdomiai pasakojama šių kompanijų raida, Elon'o darbo metodai ir gyvenimo tikslas. Kažkodėl perskaičius šią knygą aš neabejoju, kad būtent SpaceX pirmieji nuskris į Marsą ir netik nuskris, bet nugabens ten žmones. O kas liečia automobilį - sekantis bus greičiausiai Tesla 3 :)

7. 
Fast Girl: A Life Spent Running from Madness - Suzy Favor Hamilton <*****> (R) (S) 
Pradžioje puiki istorija apie tai kaip vidutinių atstumų bėgikė Suzy siekė Olimpinių aukštumų ir paskui netikėtai pasisuka istorija jos į palydovių paslaugas Las Vegas'e. Kaip ir būtų niekuo ypatinga istorija, bet čia yra vienas bet, kuris tikrai netikėtas -  diagnozuota "bipolar disorder", tai viena iš sudėtingiausiu ligų, lietuviškai "maniakinė depresija". Tikrai nepasakosiu visos istorijos, bet plačiau kaip jai sekasi šiandien galima pasiskaityti jos puslapyje , arba pasiieškokite Google, ten labai daug istorijų ir intervių. 

8.
 The Next 100 Years: A Forecast for the 21st Century - George Friedman <*****> (R)
labai įdomi versija. Amerikai prognozuojamas pakankamai šviesi ateitis ir numeris vienas pasaulyje, tačiau įdomiai šioje istorijoje nuskamba Lenkija, Turkija ir Japonija. Tikrai rekomenduoju paskaitinėti.

9. 
Long Distance: Testing the Limits of Body and Spirit in a Year of Living Strenuously - Bill McKibben <***>

10. 
Surviving AI: The Promise and Peril of Artificial Intelligence - Calum Chace <****> (R) Dirbtinis intelektas, robotai, žmonijos ateitis ir visą kitą kas gali būti susijęs su šia sritimi, labai glaustai apžvelgiama šioje knygoje. Ateiti tikrai mūsų laukia įdomi, pilna iššūkių ir kartu kelianti nerimą dėl žmonijos ateities. Manau visai smagi ir nevarginanti informacija, ypač rekomenduočiau tiems, kurie nedirba IT srityje, nes padės suprasti, kad išmanusis telefonas, jau dabar yra daugiau nei telefonas, kuris guli mūsų kišenėse.
11. 
Tom Clancy True Faith and Allegiance: A Jack Ryan Novel, Book 17 - Mark Greaney <*****> (R) Mark Greaney paskutinis ir vienas geriausių rašinių šiai dienai. Aktuali tema - kova su terorizmu ir slaptų tarnybų darbas. Aišku tai ne realūs faktai, bet nuostabiai įtraukiantis turinys ir nuo pirmos minutės intensyvus veiksmas, nepaliekantis abejingu. Jau dabar laukiu kol sekantis šios serijos kūrinys bus išleistas ir nekantrauju kuo greičiau vėl pasinerti į specialių tarnybų kovą su terorizmu.

12. 
Essentialism: The Disciplined Pursuit of Less - Greg McKeown <*****> (R) Knyga keičianti kasdieninį gyvenimą ir supratimą. Paskaičius šią knygą supranti kiek daug gyvenime darom neesminių dalykų, kurie suvalgo didžiąją dalį laiko ir pastangų. Tuomet pradedi svarstyti kas gyvenime yra esminis ir tuomet pasidaro aišku, kodėl neprogresuoji ir neturi laiko, jėgų gyvenimo esmei, nes jų tiesiog nelieka. Aš nupirkau dvi knygas savo artimiausiam žmonių ratui, kad visi mes gyventumėm gyvenimus iš esmės ir neleistumėm kažkam planuoti ir gyventi mūsų gyvenimus.  Labai rekomenduoju paskaityti, o jeigu yra problemų skaitant anglų kalba, galima skaityti ir lietuviškai čia.

13. 
The Future of the Mind: The Scientific Quest to Understand, Enhance and Empower the Mind - Michio Kaku <*****> (R) aiškiai, smagiai ir labai įdomiai aprašyta žmogaus smegenų veikla, dabartiniai tyrimai, ateities galimybė ir t.t. Labai daug sužinojau apie žmogaus smegenų veiklą, bei aiškiai supratau, kad mes dar labai daug nežinome, kas darosi mūsų galvose. Po šios knygos tiksliai žinau, kad šalmas važiuojant dviračiu tikrai reikalingas, nes mūsų galvoje randasi labai sudėtingas ir dar tikrai mažai suprantamas "agregatas" :)

14. 
Born a Crime: Stories from a South African Childhood - Trevor Noah <*****> (R) Šis vyrukas gimė 1984 metais ir aš negalėjau patikėti, kad rasizmas ir visi kiti reikalai buvo ne seniai, seniai, o vis dar tais laikais, kai aš jau gyvenau ir mokiausi mokykloje.  Žiauriai įdomi, pamokanti ir įkvepianti gyvenimo istorija, kuri atveria akis į mus supantį pasaulį ir leidžianti džiaugtis mus supančiu pasauliu.


15.
Flashpoints: The Emerging Crisis in Europe - George Friedman <*****> (R)  iki šiol nemažai skaičiau istorinių knygų, bet ši knyga nunešė visus lūkesčius. Labai išsamiai ir įdomiai aprašo laikotarpį po WWII, kokie niuansai vyko Europoje dar prieš karus. Anglijos santykius su Europa ir kodėl ji taip elgiasi. Jei nors kiek įdomu Europos politinė istorija, norisi sužinoti faktų kurių mokykloje arba kitose knygose nerasite, čiupkit šį kūrinį ir skaitykit, tikrai verta kiekvienos praleistos minutės.

16. 
The Airbnb Story: How Three Ordinary Guys Disrupted an Industry, Made Billions…and Created Plenty of Controversy -  Leigh Gallagher <****> Visi žinom apie Airbnb, visi naudojomės šiuo servisu, o jei nesinaudojom, manau artimiausiu metu tikrai pasinaudosite. Sunkokai parašyta, tačiau pakankamai informatyvi - atskleidžiama daug informacijos su kuria susiduria ir susidurs daugelį apgyvendinimo paslaugas teikiančių  servisų. Labai įdomu buvo sužinoti kaip jie tvarkosi su pažeidėjais - tiek nuomininkais, tiek nuomotojais.

17. 
America's Secret War: Inside the Struggle Between the United States and Its Enemies - George Friedman <*****> (R) jau antra knyga to paties autoriaus ir vėl nereali. Šį kartą jis nagrinėja Amerikos karą su Talibanu/Al-qaeda po rugsėjo 11 d. atakos. Tikrai labai daug info apie kaip vystėsi įvykiai Afganistane, Pakistane ir t.t. Kaip į visus šiuos įvykius įsitraukė Rusija, Iranas ir Europa.  Amerikiečių baimę dėl atominės atakos galimybę ir kaip jie jai ruošėsi. Aš nepamenu ar buvo viešai apie tai diskutuojama, bet šioje knygoje pakankamai glaustai ir informatyviai viskas išdėstoma.

18. 
TED Talks: The Official TED Guide to Public Speaking - Chris Anderson <*****> (R)
Kai aš esu TED konferencijų mėgėjas, tai ši knyga man tikrai patiko. Nemažai praktinių patarimų ruošiantis pristatymui, dirbant su pristatymo medžiaga, bei ruošiantis kalbėti viešai prieš daug žmonių arba kelis klausytojus. Daug sužinojau apie minčių dėstymą ir beveik pradedu suprasti kodėl man taip sunku sklandžiai išdėstyti savo mintis. Bandysiu pritaikyti šiuos patarimus praktikoje ir rašyti suprantamesnius tekstus ir pasakojimus iš savo nuotykių.

19.
Becoming Facebook: The 10 Challenges That Defined the Company That's Disrupting the World - Mike Hoefflinger <*****> visi žino kas yra Facebook'as, bet ne visi žino kaip jis pasidarė toks koks yra ir kokie jų ateities planai. Tie 10 iššūkių tikrai įdomūs - kasdieniniam gyvenime net nesusimastai su kokiais sunkumais Facebook susiduria Kinijoje, Indijoje, Japonijoje, Afrikoje ir t.t. Pasirodo jie netik socialinis tinklas, jie kur kas daugiau :)

20. 
Physics of the Future: How Science Will Shape Human Destiny and Our Daily Lives by the Year 2100 - Michio Kaku <*****> (R) superinė knyga, labai patiko. Labai panaši kaip 13. knyga, bet daug labai naujų ir lyg ir girdėtų, bet kartu ir išgirstų naujai žinių apie mokslą, pasiekimus ir fantazija, kas galėtų būti jei toliau AI / IT / technologijos ir t.t. vystysis tokiu tempu ir kaip jos galėtų įtakoti mūsų gyvenimą ateityje. Labai, labai smagus skaitynumas.

21. 
The Forgotten Highlander: My Incredible Story of Survival During the War in the Far East - Alistair Urquhart <****> knyga apie tai kaip Antro Pasaulinio karo metais britas kareivis pakliuvo į japonų nelaisvę ir kokius košmarus jis ten išgyveno. Taip pat minima išlaisvinimo operacija ir ilgas kelias namo.

22. 
Wild Ride: Inside Uber's Quest for World Domination - Adam Lashinsky <*****> (R) knyga apie visiems gerai žinomą Starup'a UBERį, kuris apvertė aukštyn kojomis Taxi verslą visame pasaulyje. Tikrai įdomi ir verta laiko knyga.
 

Istorija:
2014 metai
2015 metai
2016 metai