Oceanman Odesa, Ukraina [VIDEO]

Atvykus į Odesą penktadienį vakare vaizdas buvo tikrai kraupokas. Prie tokių sąlygų į Baltijos jūrą poilsiautojai yra neįleidžiami, o čia dar reikia galvoti apie ilgos distancijos įveikimą. Atsiimant startinius paketus ir matant organizatorių "lengvą" paniką veiduose, pasidarė aišku - šiandien sąlygos tikrai sudėtingos ir jei jūra nenurims, greičiausiai matysim planą "B", kurį turėtų būti paruošę organizatoriai.
Užmigti sekėsi labai sunkiai, nes tiesiai už lango siautė jūra ir bangų ošimas nedavė ramybės. Daug vilčių dėjau į rytą...

Bandžiau parašyti apie šia avantiūrą jau kelis kartus, bet niekaip nesigaudavo. Vis norisi papasakoti viską kas nutiko, bet paskui suprantu, kad niekam nėra įdomu skaityti mano „bėdavojimų“, visi gi ieško motyvacijos šiais laikais. Bet sėdau ir surašiau sau, kad daugiau nesikartotų šios klaidos.

...Pasiruošimas. Viskas vyko pagal planą, buvo suplaukta daug kilometrų atviram vandenyje, net buvo treniruotė Baltijos jūroje, kad tik kuo daugiau patirties susirinkčiau. Tačiau realios sąlygos buvo visai kita lyga – bangavimas, orientavimasis ir aišku medūzos. Bet apie šiuos elementus truputį žemiau, o čia gi reikia apie pasiruošimą. Pagrindinė išvada paprasta – plaukimo technika vandenyje yra kritinė, todėl treniruočių metu reikalinga daug įdirbio ir tikrai puikaus plaukimo trenerio. Vandenyje viskas labai paprasta – arba tu plauki arba tu skęsti, čia pėstute „namo“ nepareisi.

...Baimė. Jei žmogus sako, kad jis nieko nebijo, tai jis manau yra didžiausias tavo kelyje sutiktas bailys, nes jis bijo ir ne ko kito, o pačio savęs. Įvairiausių baimių egzistuoja, tik klausimas ar tu sugebi veikti baimės akivaizdoje ar tu tiesiog pasakai „aš negaliu“, „aš bijau“, „man baisu“ ir t.t. Man asmeniškai yra baisu ten, kur aš nesijaučiu 100% garantuotas savo įgūdžiais, kurie mane turėtų atves į „finišą“. Treniruotės formuoja įgūdžius, kurie sudėtingoje situacijoje turi tave gelbėti. Kaip sako – „Galva bijo, o rankos daro“, taigi prieš pasineriant į Juodosios jūros bangas buvo daug nežinomųjų, kurie kėlė nerimą, tačiau savo fizine būkle tikėjau ir tikrai žinojau, kad kentėti aš moku ir tai man turėtų leisti pasiekti tikslą.

Startas, kairėje galima įžiūrėti nerimuką :)

...Plaukimas. 8:15 instrukcijos, kaip ir kur plaukti. Klausantis kur išdėlioti plūdurai, pasidarė aišku, kad navigacija bus labai sunki. Tarp plūdurų atstumas varijuoja apie 1-1,5 km, o kadangi aš su -1,25 regėjimu, tai automatiškai užprogramuotas „grybavimas“. Planas buvo paprastas, startuoti su lėtais dalyviais ir laikytis kiek galima krūvoje, kad navigavimo naštą neštų aplinkiniai. 

Startas 8:30 ir visi mes vandenyje. Nežinau ar aš nesugebu nusipirkti normaliu plaukimo akinukų ar čia startinis jaudulys, bet visą laiką po starto varžybose aš turiu stoti ir tvarkytis akinukus, nes jie pradeda leisti vandenį. 

Taigi truputuką pasimakalavęs ir susitvarkęs akinius, likau beveik paskutinis ir pradėjau vytis savo navigacijos viltis. Dar nepriplaukus pirmo plūduro, maždaug 80 m. nuo kranto susidūriau su po vandeniu įrengtu bangolaužiu, kuris lygino bangas pliažų teritorijoje ir nuo kranto jūra atrodė vos ne kaip stiklas. 

Tolumoje matosi 80 metrų plūduras

Vos ne vos persiritau per kriauklėmis apaugusį bangolaužį, kuris buvo taip negiliai, kad plaukiant kriaukles galėjai rinkti netiesiant rankos. Manau ši netikėta kliūtis daugelį pristabdė, todėl be didesnių pastangų iki pirmo plūduro susigaudžiau grupelę plaukikų ir įsitaisęs jiems iš paskos išplaukiau į plačiuosius Odesos uosto vandenis. 

Visiems vienodos sąlygos

O čia jau prasidėjo tai, kas vadinama jūra – bangavimas buvo priešpriešinis ir per bangas nieko nesimatė. Bandžiau laikytis priekyje plaukiančių, nes tokiame vandenyje patirties neturėjau visai ir todėl žiauriai nenorėjau likti vienas. Truputi "pagėrus" vandens, pavyko pasikoreguoti plaukimo grybšnį, kvėpavimą ir jau beveik pripratus prie bangų aukščio, atrodė jau viskas čiki, kai netikėtai pradėjau pastebėti medūzų kontūrus. Reikėjo kažkaip prisipratinti tą jausmą, kad jos visai šalia, bet pakankamai giliai, kad jos neįtakotų mano plaukimo. Plaukimas buvo pakankamai intensyvus, kad nebūtų daug laiko galvoti apie gyvius, nes reikėjo laikytis kuo arčiau priekyje plaukiančių, kitu atveju liksiu vienas su bangomis, medūzomis ir dar velniai žino kuo. Taip judant link pirmo apsisukimo plūduro, man pavyko kelis kartus plekštelėti delnu per medūzos „pliką galvą“ ir lengvai tuo malonumu pasišlykštėti. Akys žiūrėjo į visas puses po vandeniu, kad tik būtų išvengta susidūrimo su medūzomis, o virš vandens bandžiau kiek įmanoma laikytis krūvoje. Po pirmo apsisukimo plūduro, laukė apie 2 km tiesioji su  bangavimu į nugarą. Tokia padėtis žiauriai pakėlė nuotaiką, greitį ir leido taupant jėgas "mėgautis" plaukimu.  Aišku navigacija buvo nesveikai sunki, tačiau truputį „grybaujant“ pavyko judėti į priekį ir nepaleisti vilties priekyje. Praplaukus tuos nugaros bangavimo kilometrus, teko daryti posūkį ir iš karto už plūduro bandyti pasistiprinti. O čia jau buvo viena iš didesnių mano klaidų. Kol išsitraukiau kalorijas iš plūduro, bangos privarė į jį pilną vandens ir jau tuomet jis pasidarė tarsi inkaras. 

Po šio pasistiprinimo pasidarė plaukti labai sunku, nes prikabintas plūduras buvo pilnas vandens ir sudarė papildomą svorį įveikiant bangas. Priartėjus prie kranto, darėsi plaukti dar sunkiau – bangos padidėjo ir išardė ir kartu plaukiusią grupę. Staiga pradėjo perštėti dešinės rankos pažastis, pasirodo jūros vanduo nuplovė visus vazelinus, tepalus, kuriais buvo ištepta viskas, kas galėtų nusitrinti. Tokie tepalai gėlam vandenyje puikiai saugo, tačiau jūroje labai greitai nusiplauna. 

Tuo momentu stipriai mąsčiau atkabinti plūdurą ir plaukti be jo, tačiau saugumo sumetimais nusprendžiau pabaigti pirmą ratą ir tuomet spręsti plūduro ir nutrynimų likimą. 

Praplaukus maždaug 4,5 km ir jau matant pirmo rato tarpinį finišą, aš pakliuvau į medūzų būrį ir viena jų pataikė tiesiai į kairės rankos pažastį. 

Medūza

Prisilietimo jausmas – vienas šlykščiausių ir tikrai ne iš pačių švelniausių. Dar pirmas 2-5 sekundes galvojau, kad šios medūzos nieko skausmingo nedaro, tačiau paskui apsigalvojau... Plaukdamas paskutinius pirmo rato metrus vos išvengiau dar kelių susidūrimų su medūzomis, kas mane galutinai pribaigė. Priplaukęs teisėjų valtį pirmo rato pabaigoje, pranešiau apie ketinimą pasitraukti ir gavęs leidimą, pasukau kranto link. 

Medūzos prisilietimas, skausmas po 3 val. praėjo

...Įranga. Patirtis daro savo. Viską ką naudojau, buvo neteisinga. Plaukimo kostiumas – reikia plaukti su pilnu, naudojau be rankovių. Plūduras – toks į kurį negali pakliūti vanduo. Maitinimas – tik geliukai ir susikišti už plaukimo kostiumo klešnių. Tepalai – naudojau nepakankamai, reikia išsitepti daug atidžiau, kad nereikėtų kovoti su kaklo, pažastų nutrynimais. Akinukai – esant galimybei įsigyti su dioptrijomis arba plaukti su linzėmis. Akinukai#2 – jei saulės nėra ir nebus, plaukti su kuo šviesesniais akiniai.

...Išvados. Tobulinti plaukimo įgūdžius. Įsigyti gerą pilną plaukimo kostiumą. Susirasti naują iššūkį gėlam vandenį, kad būtų lengviau pasiruošti. 

Šveicarijos Joninių plaukimas 2018

Pirmos atvirų vandenų varžybos, kaip ir kiekvienas pirmas kartas buvo kažkas tokio. Bet pradžioje pabandysiu viską papasakoti kuo nuosekliau, nors turiu pripažinti - niekada nebuvau nuoseklus ir tai sunkiai man sekasi, tad skaitykite atidžiai.

Ežeruose šiemet pradėjau plaukti vėlai, nes vanduo nebuvo pats šilčiausiais ir aš nemėgstu šalčio jau nuo tų laikų, kai dar plaukiodavau burlente Elektrėnų mariose. Atrodytų plaukimui tinkamą hidro kostiumą turiu nuo pernai, tačiau išdrįsti plaukti 15 laipsnių tesiekiančiam vandenyje, tikrai nėra pats maloniausias užsiėmimas žemėje. Aišku super "ruoniai" pasakytų, kad tokiam vandenyje jau net "hidreko" nereikia, bet aš pabūsiu šį kartą bambeklis ir  pasiliksiu prie savo nuomonės, kad 15 laipsnių yra šalta.

Lietuvoje vykstančiuose atviro vandens renginiuose nėra leidžiama naudotis hidro kostiumais, todėl laukdamas Šveicarijos plaukimo truputį nerimavau. Todėl kai nerimas jau pradėjo nervinti aš likus vienai savaitei iki varžybų užklausiau organizatorių - ar leis... ir gavęs atsakymą truputį nusiraminau: "..jei temperatūra neperkops 17 laipsnių, bus leista plaukti su kostiumais". Atrodytų kas čia tokio - leis ar neleis, tačiau kostiumas padidina plūdrumą ir suteikia šiokį tokį saugumo jausmą, o šio jausmo kaip tik ir trūko.

Ryte susikroviau visus savo plaukimo rakandus į automobilį ir išvykau prie Šveicarijos tvenkinio. Rasti Šveicariją Lietuvoje jau yra kažkas, bet norint susirasti Šveicarijoje tvenkinį ir susiorientuoti kur čia tos plaukimo varžybos, jau yra visai kitas lygis. Gerai, kad jau rinkosi dalyviai, todėl iš sustatytų automobilių galima buvo spręsti, kur turėtų vykti varžybos.  Tiesa pasakius, man pasirodė, kad plaukimo organizatoriai daro renginį artimam plaukikų būriui ir žalias naujokas (aš) jų varžybose tikrai retas reiškinys. Palikim ramybei organizatorius, laikas pasižiūrėti į vandenį.

Taigi apžiūrėjęs tvenkinio prieigas - iš karto pastebėjau labai pavojingą krantinę, kuri buvo ištisas betonas ir aišku be proto slidus betonas. Hmm, kaip čia reikės pakliūti į vandenį ir kaip iš jo išsiropšti - štai kur klausimas? Pasimaliau palei krantą ir nugirdau "patyrusių" plaukikų pokalbį apie šią problemą, tai ką girdėjau pasitikėjimo nepridėjo, tik dar daugiau nerimo. O situacija paprasta - šoki kuo ankščiau į vandenį ir viskas, nes jei dėsi koją ten kur slidu, greičiausiai baigsis liūdnai - čia jau ne vienas yra susipjaustęs kojas ir išsidrėbęs kaip lenta...
- Supratau, pagalvojau sau tyliai ir nuskubėjau susimokėti startinio mokesčio.

Plaukimo varžybose registracija yra  savotiška procedūra - mokestis, parašas, gauni numerį, tuomet eini pas numerių rašytoją, jis užrašo numerį ant rankos su vandeniui atspariu markeriu ir tik tuomet jau buni laisvas kaip paukštis. Po registracijos mane vis kankino klausimas - plaukiam su hidrekais ar be jų? Pagrindinis teisėjas patvirtino, kad šiandien vanduo vėsokas ir galima plaukti su hidro kostiumais.
Vienas klausimas išspręstas, tačiau yra dar vienas - kur dėti automobilio raktus, nes į vandenį nepasiimsi? Pabandžiau pasiklausinėti plaukimo vilkų, kur gi man dėti savo daiktus? Atsakymas paprastas - palik ant kranto, čia niekada niekam, niekas nedingo... Blin netikėtai pagalvojau - negi būsiu pirmas :) Nu bet visi palieka ir aš turėsiu palikti, nes plūduro su daiktais temptis negalima.

Apsirengiau savo papildomą odą ir bandau ieškoti starto vietos, kurioje turėtų būti "brifing'as".
Brifing'e paaiškina kaip įlipti į vandenį, iš kurios pusės apiplaukti plūdrus, ką pasakyti teisėjui kitoje tvenkinio pusėje, kur finišuoti. Po trumpo įvado į Lietuvos atviro vandens plaukimo niuansus pagrindinis teisėjas pradėjo skaičiuoti likusį laiką iki starto.

Užsidėjau akinukus, kepuraitę ir pasiruošiau nerti į juodus Šveicarijos tvenkinio vandenis.

Ilgai laukti neteko, starto signalas buvo duotas ir plaukimo vilkai/ruoniai jau nėrė, tėškėsi ar kitaip bandė kuo greičiau pakliūti į vandenį. Aukščiau pateiktoje foto, galite įžiūrėti "narsuolį" stovintį su geltona kepuraite iš kairės pusės trečias. Taip tai aš, vis dar ant kranto ir vis dar nenorintis tėkštis į betoną. Ten bestovėdamas ir žiūrėdamas kaupiau patirtį ir kai jau pakankamai "prikaupiau" vizualinės medžiagos, nusprendžiau pradėti ridentis į vandenį, nes kažkaip stovėti į vandenį nepakliūsi.
Pirmos akimirkos šaltam, juodam Šveicarijos vandenyje buvo tikras "atradimas" arba "prisvilęs blynas". Plojausi jaučiu įspūdingai, nes išnirau su pilnais akinukais vandens, tačiau su sveikomis kojomis ir galva. Susitvarkius akinukus ir pradėjus plaukti, pradžioje nieko nesupratau. Kur plaukti nemačiau, šalia jau nieko nebuvo ir matėsi tik juodas vanduo ir miškas krante. Taip plaukiau jaučiu kelias minutes, nes nežiūrėjau kur plūduras ir kiti plaukikai, o tik bandžiau prisijaukinti ir pajusti vandenį, nusiraminti, atgauti kvėpavimą ir ritmą.
Kai galvoje jau dėliojosi nuoseklios mintys, pradėjau normaliau orientuotis ir jaustis vandenyje. Ilgai laukti nereikėjo, jau po keliu šimtų metrų pradėjau lenkti plaukusius kareivius ir lėtesnius dalyvius. Tuo metu stipriai nustebau, nes atrodė kad aš vienas grybauju ir sunkiai plaukiu tiesia linija. Kiek galėdamas pradėjau vengti plaukimo tarp dalyvių, nes stipriai neužtikrintai jaučiausi, kai atsidurdavau toje "mėsmalėje". Taip nieko nematydamas, tik kranto liniją ir periodiškai plūdurus atplaukiau iki tarpinio finišo - t.y. kito tvenkinio kranto. Čia pasakau savo numerį ir kol bandžiau susigaudyti kur man toliau, spėjau sunervinti vieną iš super "veteranų" plaukikų, nes pasimaišau jo kelyje. Taip gavęs kelis papildomus gurkšnius ir kandžius žodžiu, apsisukau ir nuplaukiu paskui veteraną. Tokia idilė trukti ilgai negalėjo, nes vėl įsimaliau į mėsmalę ir plaukti nesisekė. Vargais negalais prasibroviau į kraštą ir kadangi tvenkinys yra siauras ir orientuotis plūdurų beveik nereikia, nusiraminau ir ėmiau plaukti palei kranto liniją link finišo. Čia daugiau siurprizų nebuvo ir finišą pasiekiu "tiesiausiu" keliu.

"Superinis" išlipimas iš tvenkinio...

Džiugino tik faktas, kad atplaukiau ne paskutinis. Tačiau užtikrintumo vandenyje nebuvo nei prieš plaukimą, tuo labiau dabar jo neatsirado ir po plaukimo.
Krante truputį pasikalbėjom su atplaukusiais ankščiau, pasidalijom savais išgyvenimais ir atradimais, bei priėjom bendros išvados, kad užtikrintumas vandenyje priklauso tiesiogiai nuo to kiek jame praleidi laiko. Dalyviai liko laukti apdovanojimų ir stebėti 5 km finišą, o aš išėjau ieškoti automobilio raktų. 
Raktus aišku radau kur ir buvo palikta, todėl ilgai nelaukdamas susikroviau daiktus ir patraukiau namo...

Laukinis trailas - Lekėčių nakties kalvos [VIDEO]

Viskas labai paprasta. Nuo žiemos pradžios laižaisi traumas ir gydaisi keistas ligas, o kai ateina pavasaris, reikia imtis veiksmo.
Susirenki trailo reikmenis, pačiumpi gerą nuotaiką ir išsiruoši į Laukinio trailo organizuojamą naktinį bėgimą - Lekėčių naktinės kalvos.
Jokių kitų svarstymų, pasirenki ilgiausią (25 km) trasikę ir lauki, lauki, kada gi ateis tas prieš velykinis penktadienio vakaras.

O penktadienis prasideda ir tęsiasi visiškai "Ne.Normalūs" stiliumi:
Nenormaliai gauni lietaus dar Vilniuje...
Nenormaliai skubi, bet vis tiek vėluoji...
Kai supranti, kad į startą nespėji, tuomet aplanko nenormaliai gera nuotaika...
Nenormaliai netikėtai oras pasitaiso ir nepaleidžia visa vakarą, net mėnulio pilnatį mačiau, gal kokias 3 minutes...
Nenormaliai linksmai prabėgi ir supranti, kad ne rezultatas svarbiausias, o žmonės kurie yra čia ir dabar.

Pasilinksminkite ir jūs, nes mes jau ruošiamės sekančiam etapui :)

Pagarbos bėgimas "Gyvybės ir Mirties keliu" [VIDEO]

Vilniaus Rogaining 2017 [VIDEO]